„Neapleidžia keistas jausmas: bijau palikti savo vaikus. Anksčiau, kai dar žaidžiau, neišvengiamai turėdavau važiuoti į varžybas, treniruotes. O kai to nebeliko, stengiuosi visur būti su jais. Kadangi Lisa daug dirba, vakarais jie kartais mamos net nenori prisileisti. Reikia tik tėčio. Tėtis atneš atsigerti, pakels iš lovos, nuves į darželį. Kai mama bando juos sodinti į vežimėlį, pradeda rėkti: „Tėėėtis!“ Jie visi, ypač dvynės, žino, kad manimi gali manipuliuoti: išsiprašyti šokolado ar kokio kito skanumyno. Bandau būti griežtas, bet sunkiai sekasi. Manau, geriau ne drausti, bet su vaikais susitarti. Išklausau, ko jie nori, padarau pusę to, ko prašo. Tada nusiramina. Jei pasakyčiau „ne“, prasidėtų isterija. Išmokau taip tartis. Kai vienas su trimis būni, turi ieškoti išeičių. Užsiožiuoja, viena krinta iš vežimėlio į vieną pusę, kita – į kitą. Ir guli ant žemės“, - žurnalui „Žmonės“ pasakojo D.Kasparaitis.
Tiesa, sportininkas vaikus veda į darželį ir tikina, kad vaikams ten patinka.
„Tik jau išsiruošti į darželį mums – košmaras. Didžiausias gyvenimo Šiaurėje trūkumas – vaikus reikia rengti. Kol visus tris pagaunu, aprengiu – prakaitas žliaugia. Prieš rengdamas paklausiu, ar nenori į tualetą. Purto galvas. Kai aprengiu, staiga: „Papa, sisiu“... Nuo namų iki darželio – kilometras. Kai jį įveikiame, būnu neblogai apšilęs bėgti krosą. Dabar tik įsigudrinau autobusu iki ten nuvažiuoti. Kartais su trigubu vežimėliu pro autobuso duris netelpame, bet dabar dažniausiai važinėja tokie plačiomis durimis. Paskui jau nurengti vaikus lengva, bet aprengti...“ - pasakoja D.Kasparaitis.
Kol vaikai darželyje, jis sportuoja, o kartą per savaitę nemokamai treniruoja švedų vaikus.
„Didysis mano darbas – būti tėčiu, auginti vaikus, suprasti, kaip reikia juos auklėti“, - teigia ledo ritulininkas.