Lapkričio pradžioje V.Alekna prisimatavo valdininko kostiumą. Vidaus reikalų ministro Raimundo Palaičio patarėju tapęs vienas tituluočiausių šalies sportininkų artimiausiu metu ketina atsidėti tarnybai.
Tapęs valdininku disko metikas žada dalyvauti olimpinėse žaidynėse, 2012-aisiais vyksiančiose Londone.
Prieš baigdamas sporto karjerą disko metikas norėjo kuo daugiau padėti žmonai Kristinai, nes kol jis siekė didžiųjų pergalių, ši viena rūpinosi sūnumis.
Be to, K.Aleknienė yra įkūrusi interjero salonų „Imdeco” tinklą.
Kai gimė sūnūs Martynas (11 m.) ir Mykolas (9 m.), V.Alekna kopė į sporto olimpą.
Pirmą kartą laimėjęs olimpiadą 2000-aisiais Sidnėjuje (Australija), aukso medalį disko metikas skyrė kone žaidynių išvakarėse gimusiam Martynui.
2004 metais Atėnų (Graikija) olimpinėse žaidynėse iškovotą aukso medalį V.Alekna dovanojo Mykolui, gimusiam 2002 metų rudenį.
Kai K.Aleknienė laukėsi trečiosios atžalos, V.Alekna taip pat dar nesiruošė trauktis iš sporto. Tačiau vyras jau tuomet svarstė, kad norėtų suderinti sportą su tėvystės atostogomis.
Nors dažniausiai vyras vadinamas šeimos galva, kuri rūpinasi biudžetu, o žmona atsakinga už vaikų priežiūrą, Aleknos taip pareigų nesiskirsto. Juodu perpus dalijasi ir šeimos išlaikymą, ir vaikų priežiūrą.
„Kiek būnu namuose, stengiuosi kuo daugiau laiko skirti atžaloms. Pastebėjau, kad tarp vaikų kyla savotiška konkurencija, kuris gaus daugiau dėmesio.
Stengiuosi dėmesį ir šilumą dalyti jiems po lygiai. Manau, mums sekasi tvarkytis”, – santūriai kalbėjo vilnietis sportininkas.
– Kokios buvo jūsų tėvystės atostogos?
– Ne tik prižiūrėjau dukterį, bet ir tuos trejus metus aktyviai sportavau. Be abejo, treniruotėms reikėjo atiduoti nemažai laiko ir jėgų.
Juk negalėjau visų trejų metų skirti vien dukteriai.
– Jūsų gyvenime sportas glaudžiai susipynęs su tėvyste. Sūnums dovanojote savo medalius. O duktė ar iš jūsų gavo kokį nors apdovanojimą?
– Svajojau iš Pekino olimpinių žaidynių parvežti aukso medalį, bet parvežiau ne tos spalvos, kokios visi tikėjosi ir laukė.
Parvežiau bronzą. Tačiau po to juokavome, kad žodis „auksas” – vyriškos giminės, o „bronza” – moteriškos. Tad bronza teko dukrytei.
– Kokius jaučiate bendravimo skirtumus su sūnumis ir dukra, kuriai teko kiek daugiau dėmesio negu vyresnėliams?
– Skirtumas didžiulis ir poreikiai visai skirtingi. Jaučiu dukters prieraišumą.
Po trejų metų pajutau, kad ryšys tarp dukters ir manęs tik stiprėja.
Tapome labai artimi. Ji visuomet mamos klausinėja, kur išvykęs tėtis. Berniukai visai kitaip reaguoja į mano išvykas. Kai grįžtu, pirmiausia klausia: kur dovanos?
O dukrytė kitaip mane pasitinka – nori apkabinti, prisiglausti, pasėdėti ant kelių.
– Kai nevykdavote į varžybas, kokios buvo jūsų, tėvystės atostogas pasiėmusio vyro, dienos – ar mokėjote keisti sauskelnes, pavalgydinti, nuprausti vaiką?
– Visi tėvai tai moka. Juk nesudėtinga. Sunkumų, kurie susiję su vaikų auginimu, visi vyrai yra patyrę.
– Ar buvo nemigos naktų?
– Buvo. Tačiau žmona Kristina kiek įmanydama stengdavosi, kad naktimis pailsėčiau.
Ji didžiąją krūvio dalį prisiimdavo, nes man, kaip sportininkui, reikia poilsio naktį.
Bet būdavo ir tokių naktų, kad abiem reikėdavo šokinėti apie dukrą.
Tuomet gaudavau progą dieną nusnūsti popiečio miego.
– Užsiminėte, kad sūnūs laukia dovanų. Kuo savo vaikus pradžiuginate?
– Berniukų ir mergaitės poreikiai – skirtingi. Dukrelei parvežu drabužėlių, vaikiškų papuošalų. O sūnums reikia vyriškų dalykų – anksčiau jie norėdavo žaislų, o dabar iš to amžiaus išaugo.
Dabar jiems reikia mobiliojo ryšio telefonų, kompiuterinių žaidimų. Tenka su jais derėtis ir įtikinėti, kad ne tai – svarbiausia.
– Ar vaikams sekėte pasakas?
– Žinoma, buvo tokia tradicija prieš miegą paskaityti vieną pasaką. Stengdavausi rasti gražių pasakų apie gyvūnus, o žiaurių, bloga pabaiga – vengdavau.
Mykolui labai patikdavo Justino Marcinkevičiaus „Grybų karas”. Ši knyga – jo mėgstamiausia.
Iš jos Mykolas išmoko visus grybų pavadinimus ir tapo aistringu grybautoju.
Tačiau vyresnėlis Martynas grybais nesusidomėjo.
Jam labiausia patiko rašytojo Vytauto V.Landsbergio knyga „Obuolių pasakos”.
Paskui įsigijome rašytojo Vytauto V.Landsbergio kompaktinių diskų, kuriuose įrašytos pasakos, – tai man ir žmonai buvo palengvinimas. Galėjome atsipūsti.
Gabrielė neprašo sekti pasakų, nes jai patinka žiūrėti animacinius filmus. Ji paprašo parodyti filmukus apie princą ir princesę, jų meilę.
– Kokių pomėgių turi vaikai?
– Martynas – penktokas, Mykolas – trečiokas, todėl dar anksti kalbėti, ką jie pasirinks užaugę.
Abu lanko lengvosios atletikos treniruotes ir muzikos mokyklą.
Martynas – gitaristas, o Mykolas – pianistas.
Martynas irgi pradėjo skambinti pianinu, nes namuose yra instrumentas. Jie nori kartu groti. Muzika jiems patinka.
– Muzika nenustelbs sporto?
– Nemanau. Berniukams krūviai nėra dideli. Jie triskart per savaitę lanko lengvosios atletikos treniruotes, kurias sudaro 30 ir 60 metrų bėgimas, šuoliai į tolį.
Sporto rezultatai priklauso nuo treniruočių skaičiaus. Jeigu jie lankytų kasdien, rezultatai būtų geresni. Tačiau ne tai svarbiausia. Svarbu, kad jie būtų užsiėmę, gautų fizinį krūvį.
O muzikos pamokos – tris arba du kartus per savaitę. Tad visos dienos po pamokų – užimtos.
Gabrielei labai patinka šokti. O kai namie nebūna brolių, ji bando groti pianinu.
Manau, ji norės išmokti gražiai skambinti pianinu.
Ji lanko šeštadieninį būrelį, kuriame 3–5 metų vaikams rengiamos pamokėlės anglų kalba. Jie šoka, piešia, dainuoja. Duktė keturias valandas šeštadieniais praleidžia be tėvų.
Tą poilsio dieną su žmona pasidalijame, į kokius būrelius vežti vaikus.
– Tėvystė jums – maloni ar sunki pareiga?
– Ji negali būti nei maloni, nei nemaloni.
Tėvai privalo vaikus auklėti, skatinti juos mokytis ir sportuoti, kad ateityje užaugtų geri, stiprūs, protingi žmonės, šalies patriotai.
Kartais būna ir sunku. Ne visada norisi anksti keltis ir kur nors vežti vaikus, bet pats vaiko buvimas – įpareigojimas atsakingai jį auklėti.
– Gabrielei teko daugiausia jūsų dėmesio. Gal su dukra ryšys tapo tvirtesnis negu su sūnumis?
– Mano ryšys su vaikais yra labai artimas. Juk su berniukais kartu sportuojame. Tai mus labai suartino.
Rudenį, kai baigiasi mano sportinis sezonas, atiduodu duoklę vaikams – su šeima vykstame atostogų.
Iki mano sporto karjeros pabaigos liko galbūt vieni metai.
Todėl po to gyvensime kaip ir daugelis šeimų – vaikai kasdien namuose matys abu tėvus.
– Ar mokate ruošti valgį?
– Gal ir neparuoščiau taip gardžiai kaip žmona, bet daug ką galiu išvirti, iškepti.
– Vaikai iš bado nenumirtų? Pavyzdžiui, galite išvirti košę arba sriubą?
– Ir ne tik tai. Mėgstu ruošti jautienos kepsnius, kuriuos vaikai labai mėgsta.
Suderinti karjerą ir tėvystę – nelengva. Tačiau tėvystė ir kitus vyrus taip užkrečia, kad jie ryžtasi keisti savo gyvenimą – atsidėti vien vaiko priežiūrai.