Kaip neįmanoma itališkų Kalėdų įsivaizduoti be loterijos ir mažų mielų medžio statinaičių su raudonai apvedžiotais lemtingais skaičiais, taip Kalėdos neįvyktų be tradicinio „Il cesto di Natale“ (Kalėdų pintinė, -it.). Vos nuo žemės atkeliamą į plastmasę įpakuotą pilną gėrybių pintinę italai būtinai atgabens šventėms, atvykdami į tėvų, giminių, draugų namus. Kalėdos – tai dar viena proga paragauti tipiškų šios šventės gardumynų – brangaus šampano, Kalėdų pyragų „panettone“ (pyragas su džiovintais vaisiais, - it.) ir „pandoro“ (pyragas su cukraus pudra, -it.), džiovintų vaisių ir cukatų, šokolado, „torrone“ ( saldainis su riešutais ir migdolais, - it.).
Neapoliečiai teigia, kad pintinių tradicija gimė dar senovės Romos laikais netoli Neapolio stūksančioje Pompėjoje – į pintines Pompėjos vergai savo patricijams sukraudavo visa, kas skaniausia.
Kasmet Kalėdų dovanų pintinė atspindi laikmetį ir jo nuotaiką. Vos prieš kelerius metus į pintinę pakliūdavo įvairiausi prabangūs gėrimai ir saldumynai, supakuoti į brangias krokodilo odos skrynias, išpuoštas “Swarovski” kristalais, todėl Kalėdų pintinės kaina neretai kainuodavo daugiau nei 500 eurų.
Krizės laikmetį pintinės aksesuaruose dominavo minimalizmas, pilkos spalvos, o brangius šampanus keitė putojantis aperityvo gėrimas „prosecco“. Pintinės kaina nukrito iki 100, 150 eurų. Laikmetis po krizės pažadino žmonių fantaziją – šokoladai ir saldainiai dažnai atsidurdavo didžiulio pliušinio meškino pilve. Na, o prasidėjus ekologijos bumui, Kalėdų pintinės turinys pasipildė brangiais kosmetikos produktais pagamintais su alyvuogių aliejumi, vyno misa, balzaminiu actu.
Pintinių tendencijas geriausiai atspindi Pietų Italijos regionai, kiekvieno jų pintinės šiek tiek skiriasi, nes atsispindi vietos tradicijas. Originalumu nepralenkiamos Neapolio Kalėdų dovanos, mat neapoliečiai išsiskiria ypatinga intuicija, fantazija ir subtiliu ironijos jausmu.
Kasmet Pietų Italijos sostinės Neapolio centre vyksta Kalėdų mugė. San Gregorio Armeno gatvėje šurmulys prasideda dar lapkritį. Iš viso pasaulio į šią gatvę plūsta žmonės išgyventi Neapolio – miesto, kuris visada šypsosi, emocijas.
Pro San Gregorio Armeno gatvę tenka irtis alkūnėmis – tokia tiršta minia, o gatvė – siaurutė, vos kelių metrų pločio. Kiekvienam apvykusiam į Neapolį reikia nusipirkti dovanų Kalėdoms.
Malonūs, draugiški ir svetingi Neapolio amatininkai atveria pirkėjams duris į savo mažutes krautuvėles pilnas netikėčiausių Kalėdų siurprizų. San Gregorio Armeno gatvėje už kelis eurus tiesiog būtina įsigyti įvairiausių dydžių glotnių skaisčiai raudonų pakabučių - „peperoncino“ (aštrus pipiriukas – it.). Pasak neapoliečių, pipiriukus reikia visus metus laikyti kišenėje, užčiuopiant pirštais, nes tai – fortūnos ženklas.
Amerikiečių, japonų, britų turistai, ir kitų Italijos regionų gyventojai kasmet grįžta į Neapolį įsigyti naujos prakartėles. Į Neapolį su būriais vaikų atvykę žmonės kraipo iš nuostabos galvas žvelgdami į San Gregorio Armeno dirbtuvėse ką tik gimusius meno kūrinius.
Prakartėlės stebina amatininkų meistriškumu, tai tikri elektronikos stebuklai. Iš „papier mache“ (sušlapintas popierius – pranc.) pagamintos figūros lyg mostelėjus burtininko lazdele per Kalėdas atgyja.
Neapolio Kalėdų prakartėlė – tai ne tik religiniai personažai – Šventoji Marija, Juozapas, trys karaliai ir kūdikėlis Jėzus. Tai - ištisas miestas, gyva Neapolio miniatiūra, kurioje viskas juda, kruta. Šniokščia kriokliai, trykšta fontanai, picų kepėjai kepa picas, skalbėjos trina baltinius, lygintojos kilnoja laidynę, mėsininkai pjausto bifšteksus, auklės sūpuoja kūdikius.
Labiausiai užsieniečius keri Neapolio istoriją atspindinčios „barokinės“ prakartėlės, kuriose lengva atpažinti istorinius personažus – Burbonų, Anžujiečių dinastijų karalius ir karalienes ištaigingais drabužiais. Tai brangios kelis tūkstančius eurų kainuojančios prakartelės.
Tokias Kalėdų dovanas į namus parsigabenti sunku. Todėl Neapolio amatininkai įrėmina prakartėles po stiklo gaubtu.