Džaivas atsirado XIX a. Amerikoje, atsitiktinai jį pradėjo šokti afroamerikiečiai. Šis šokis reiškė „pasitenkinimą gyvenimui“. Tai buvo laisvės šokis.
„Džaive galima pamatyti įvairių šokių elementų: svingo, rokenrolo, bugivugio, lindhipopo. Dėl to labai įdomu stebėti, kaip jį šoka skirtingos poros – kiekviena jų gali pasirinkti skirtingas variacijas, sukurti savitą interpretaciją“, – pasakoja klubo „Šokiai.lt“ mokytojas.
1940 m. į Europą bugivugį atvežė amerikiečių kareiviai. Bugivugis buvo vadinamas įvairiai, Amerikoje jis vadintas „jitterbug“, Anglijoje – džaivu. 1945 m. jis gavo naują pavadinimą – „bepop“, o nuo 1955 m. buvo vadinamas rokenrolu. Nuo 1968 m. džaivas įrašytas į Lotynų Amerikos šokių konkursų programą kartu su ča ča ča, rumba, samba ir pasodobliu.
Šiam šokiui pradžią davė bliuzo muzika. Šokant džaivą ypač svarbu tinkamai parinkti dainą. Kartais nuo jos gali priklausyti, kurio šokio elementų daugiau panaudosi. Pavyzdžiui, jei tai labai energinga daina, gali sušokti ir rokenrolą, o jei ramesnė – pagrindiniame žingsnyje gali tekti panaudoti ir svingo judesių. R.Beržinis pataria iš pradžių geriau rinktis klasikinę muziką, tokią kaip Elvio Preslio dainos, bet ne šiuo metu populiarią elektroninę, nors įmanoma sušokti ir pagal ją.
Vaikinas turi nustebinti merginą
Per greitą, energingą šokį vaikinas turėtų nustebinti merginą. „Aš to labai pasigendu, ypač sportiniuose šokiuose, kuriuose galvojama tik apie techniką, bet pamirštama, kad šokiams impulsą davė būtent santykiai tarpusavyje. Reikia mokėti valdyti, šokdinti merginą, o ne vien rodyti savo gebėjimus.
Vienas svarbiausių dalykų – bendravimas su partnere: kaip į ją pažiūri, nuvedi, kaip elgiesi. Partnerė šokiuose yra papuošalas, tad labai svarbu, kaip jį pateiksi. Vyras turi būti elegantiškas jos atžvilgiu“, – pastebi vaikinas.
Nors šokant džaivą veda vaikinas, žiūrovai turi matyti šokančią merginą, o vaikinas turi likti jos šešėlyje.
Žinoma, abu partneriai turi įvaldyti bent pagrindinį žingsnį. Jis sudarytas iš dviejų paprastų žingsnių ir šasė (žingsnis į šoną, pristatymas, žingsnis), kuris panašus į ča ča ča. Šokama pasistiebus ir aktyviai judinant kelius bei klubus kartu su lėtesniu žingsniu pirmyn ir atgal.
Džaivą smagu šokti ne tik poroje, bet ir vienam. Dažnai solo latino užsiėmimuose paskutinis šokis būna būtent džaivas. „Tai daroma neatsitiktinai. Kai žmogus yra pavargęs, jis geriau paskirsto energiją šiam šokiui. Be to, jis suteikia daug teigiamų emocijų, tad repeticija baigiama pakilios nuotaikos“, – gudrybėmis dalijasi mokytojas R.Beržinis.
Kai žmogus pajunta muziką, kaip turi dirbti keliai šokant džaivą, jis gali pajusti ir šokio laisvumą. Žmogus pradeda „laisvėti“, atrasti save ir kurti savitus žingsnius, kurie jo šokį paverčia unikaliu.