Kokioje galybėje medžioklių dalyvavo per pastaruosius dvidešimt metų, G.Verney-Carronas jau nebesuskaičiuotų. Jų buvo daugybė ir skirtinguose pasaulio kraštuose. Lietuvoje – taip pat.
Senas tradicijas turinčios didžiausios Prancūzijoje ginklų gamintojos „Verney-Carron” vienas savininkų yra laukiamas anykštėno Valdo Žalos, vadovaujančio ginklų remonto ir prekybos bendrovei, svečias.
Prieš dešimtmetį juodu suvedė verslo reikalai, o dabar sieja ir bendras pomėgis – medžioklė.
Prancūzų giminės ginklų istorija prasidėjo 1820 metais, kai ginklų amatininko šeimoje gimęs Claude’as Verney varžybose laimėjo pirmąją vietą už originaliai išraižytą šautuvo buožę.
Pripažinimas paskatino jauną amatininką imtis verslo.
Po dešimtmečio jis vedė ginklų meistro dukterį Antoinette Carron ir, siekdamas išsiskirti iš konkurentų, firmą pavadino dviguba pavarde.
Dabar ši pavardė – didžiausio Prancūzijoje ir visame pasaulyje vertinamo ginklų gamintojo prekės ženklas.
G.Verney-Carronas nuo vaikystės paskui tėvą kulniuodavo į ginklų gamyklą, o ūgtelėjęs kartu su juo, kitais giminaičiais ir tėvo bičiuliais ėmė traukti į medžioklę.
Nuo mažens prancūzas jautė, kad sostinės šurmulys – ne jam. Po kelionių vyrui smagiausia sugrįžti į namus Sent Etjene Prancūzijos pietryčiuose, kur įsikūręs su žmona ir dviem sūnumis.
Septynerių metų vyresnėliui jau įdomi tėvo veikla, medžioklė, pasivaikščiojimai po ginklų gamyklą, o trejų metų jaunėliui dar mielesnė mamos draugija.
Žaislinių šautuvų sūnums prancūzas neperka. Pažinti ginklą ir jo galias sūnūs, tėvo nuomone, dar per maži.
G.Verney-Carronas neabejoja, kad bent viena jo atžalų, o gal ir abi, pasuks giminės vyrų pramintu karjeros keliu.
„Per visą laiką, kai šešių kartų Verney-Carronų giminės palikuonys verčiasi ginklų gamyba, verslui vadovauja vien vyrai.
Gal taip nebūtų, jei gimtų daugiau mergaičių. Tačiau lemtis kitokia – aš turiu du sūnus, augau tarp brolių. Seserų neturėjau, kaip ir mano tėvas. Pusbrolių šeimose ir ankstesnėse kartose situacija panaši”, – vardijo G.Verney-Carronas.
Prabangių drabužių verslas – nei moteriškas, nei vyriškas. Tai – šeimos verslas. Tuo nė kiek neabejoja įmonės „Du broliai” savininkas Vaidas Jankauskas, jo žmona Lilija (56 m.) ir abu jų sūnūs Andrius (35 m.) ir Tomas (31 m.).
Savame versle ši šeima sukasi dvidešimt ketverius metus. Ištvėrė ir ekonominius, ir politinius perversmus, nors nemažai įmonių per tą laiką bankrutavo. A.Jankauskas įsitikinęs, kad tiktai šeimos verslas, pagrįstas jo kūrėjų giminyste ir patikimumu, gali išlikti tvirtas.
V.Jankauskas 1987-ųjų pavasarį įkūrė įmonę „Du broliai”. Verslininkas su trejais metais vyresniu broliu Liudu Jankausku Palangoje atidarė restoraną, po to – viešbutį.
„Dabar niekam nekelia nuostabos, kad šeima kuria savo verslą. O 1987-aisiais tai buvo naujiena.
Ši veikla tėvams tapo iššūkiu. Iš pradžių trūko darbuotojų. Todėl ne tik jie patys daug dirbo, bet ir mudu su broliu stengėmės jiems padėti”, – sakė A.Jankauskas.
Ūgtelėję broliai Andrius ir Tomas šlavė restorano kiemą, nuo stalų nurinkdavo indus, juos plaudavo, tvarkydavo salę.
1992 metais šeima pasuko verslą kita sėkminga kryptimi – Jankauskai atidarė vienas pirmųjų šalyje prabangių drabužių parduotuves.
Pirmiausia garsių dizainerių rūbais prekiaujantis salonas „Du broliai” duris atvėrė Palangoje. Po penkerių metų įkvėpta sėkmės šeima įkėlė koją į Vilnių – sostinės širdyje viena po kitos kūrėsi parduotuvės, kurių vardą „Du broliai” dabar jau žino dažnas mada besidomintis lietuvis.
Jankauskų šeimos verslas per ekonominį sąstingį nesusitraukė dėl to, kad jį sukūrę giminystės ryšiais susiję asmenys tvirtai surėmė pečius.
Šiuo metu Vilniuje veikia penki vardiniais dizainerių drabužiais prekiaujantys salonai, o Palangoje – vienas. Šiame kurorte svečių nestokoja du viešbučiai „Du broliai”, kuriais rūpinasi ir V.Jankausko brolis Liudas.
„Nesivadovaujame emocijomis, nedarome jokių neapgalvotų sprendimų”, – apie verslą kalbėjo A.Jankauskas.
Šeimos versle Jankauskai yra aiškiai pasiskirstę darbų barus. V.Jankauskas – ne tik šeimos galva, bet ir pagrindinis įmonės akcininkas. Jo žmona – komercijos direktorė, sūnūs – vadybininkai.
„Bet kada galime aptarti verslo reikalus prie arbatos puodelio”, – privalumus dėstė A.Jankauskas.
Stabilumo priežastis – paprasta. Įmonės veikla sutelkta ne samdomų darbuotojų, o vienos šeimos rankose, todėl nenuostabu, kad bet kuriuo metu viename ar kitame salone galima išvysti kurį nors šeimos atstovą, kuris klientui atsakys į rūpimus klausimus ar padės išsirinkti prekę.
„Toks verslas, kai gali pabendrauti su savininku, klientams kelia pasitikėjimą”, – įsitikinęs A.Jankauskas.
Jis palaiko ir kitų kuriamą šeimos verslą. Pavyzdžiui, užsienyje mėgsta apsistoti kokios nors žinomos šeimos viešbutyje ar apsipirkti šeimai priklausančioje parduotuvėje.
Dirbti kartu su tėvais – nė už ką. Tokios nuostatos laikosi gurmaniškų patiekalų restoranų savininko vilniečio A.Oželio atžalos.
Restoranų „Marche de Provence”, „La Provence” ir „Žemaičiai” savininkas kasdieniais reikalais dalijasi su žmona Laima. Sutuoktiniai verslą drauge kuria beveik dvidešimt metų.
Vyras – vadovas, žmona – finansininkė. Juodu – kertiniai nuosavo verslo akmenys.
Tačiau suaugę Oželių sūnūs – 25 ir 28 metų – dar neketina įsilieti į šeimos verslą. Vienas sūnus dirba programuotoju, kitas kuria muziką.
„Savo vaikus mielai priimčiau, tačiau jie nenori su manimi dirbti”, – kvatodamas patikino A.Oželis.
A.Oželis įžvelgė priežastis, kodėl sūnūs neseka tėvų pėdomis ir šiuo metu negalvoja apie šeimos restoranų verslo tradicijų tąsą ir išsaugojimą.
„Vaikai rastų vietos po saule ir turėtų kur pasireikšti. Būtų galima pasidalyti veikla. Bet visi vyrai nori valdyti. Juk liūtukams dantys kalasi. Kiekvienas nori ką nors įrodyti”, – patikino A.Oželis.
Verslininkas neabejoja, kad sūnūs norėtų vadovauti. Tad neaišku, kokie tuomet būtų tėvo ir atžalų santykiai versle. Tėvas, be abejo, savo vaikams yra autoritetas.
Tad ir darbas kartu priklausytų nuo to, kiek tėvas būtų diktatoriškas, kiek – lankstus. Vien dėl to sūnūs ir delsia kelti koją į šeimos restoranus.
„Nežinau, kas ateityje tęs mūsų verslą. Gal niekas. Dėl to neišgyvenu, nes restoranų verslas – ne vyndarystė, turinti kelių šimtų metų senumo istoriją. Įsivaizduoju, kad paskutiniam vyndarių dinastijos palikuoniui būtų gaila, jeigu nutrūktų tokios ilgaamžės šeimos tradicijos”, – svarstė A.Oželis.