Artimuosius (ir ypač - artimąsias) siūloma lepinti prabangiais kremais. Tiesa, patariama vengti tų, ant kurių etiketės puikuojasi žodžiai „antiageing“ („prieš senėjimą“) arba „slimming“ („liekninantis“) – jų, kaip ir dezodorantų ar burnos gaiviklių verčiau neįteikinėti – dovana gali būti suvokta kaip su tam tikra potekste... Kolekciniai alkoholiniai gėrimai, geri meno ar „kavos stalelio“ albumai, prašmatnios kvepiančios žvakės, kurių kainos gali siekti net 50 svarų sterlingų, kašmyro drabužiai ir aksesuarai – tokia britiškų dovanų „klasika“.
Ir, žinoma, tradiciniai „hamper‘s“ – pikniko krepšiai ar šiaip pintinės, pripildytos delikatesų – vyno, šampano, ar kitų gėrimų, žąsų kepenėlių konservų, ikrų, rinktinių šokoladinių saldainių ir kitų ilgiau galinčių išsilaikyti skanumynų. Tokia pintinėlė gali kainuoti net iki 5000 svarų sterlingų, kaip kad siūloma karališkosios „Fortnum & Mason” parduotuvės. Joje laimingas gavėjas ras vintažinius „Cristal“ ir „DOM Ruinart“ butelius, 32 metus brandintą „Dalmore“ viskį, „brie“ sūrius su triufeliais, juoduosius ikrus, rinktinę rūkytą lašišą, marmeladus, karalienės jubiliejui specialiai sukurtą pudingą ir gausybę kitų rinktinių gėrybių.
Žinoma, tokį „hamperį“ šiais laikais dovanoti gali retas kuris britas – veikiau tai pramoga turtingiems arabams ar naujiesiems rusams, reziduojantiems Londone. Ironiška, kad pati „hamperio“ kilmė yra susijusi su skurdu – ši valstietiška pintinės su dangčiu forma, skirta laukų derliui sukrauti ir nešioti ant nugaros, anglosaksų kultūroje jau kelis šimtmečius turi sąsajas su labdara. Turtingas žemvaldys ar labiau pasiturį kaimynai tokius „hamperius“ vargingiesiems sukraudavo prieš Kalėdų šventes – į krepšį pridėdavo maisto kelioms dienoms ar net kelioms savaitėms, kad skurstantieji kaip įmanoma oriau pasitiktų didžiąją metų šventę ir turėtų ką patiekti ant šventinio stalo.
Neatsitiktinai pasakojimą apie kalėdines dovanas pradėjome nuo anglosaksų – jų kalėdinės tradicijos yra persmelkusios tai, kaip šiandieninė Europa švenčia Kalėdas. Dažnai piktinamės kad smetoninis Kalėdų senelis ir sovietinis Senis Šaltis šiandien vis dažniau virsta Santa Klausu – taip, iš tiesų. Ir šitai liudija, kad suaugusiems ir vaikams dovanas teikiame būtent gruodžio 25-ąją, siejamą su pagoniškąja ir druidiškąja žiemos solsticijos švente. Mūsų kraštuose, Lenkijoje ir LDK „santa klausas“ taip pat garbintas – kaip šventasis Mikalojus (Klausas yra ne kas kita kaip „Nicolaus“, Mikalojaus, vardo trumpinys). Tik šventasis Mikalojus, Miros vyskupas, Abiejų tautų respublikoje pas vaikučius ateidavo ne per Kūčias ar Kalėdas, o sausio 6-ąją – per Trijų karalių šventę. Jos tradicijos atliepdavo Naujojo testamento istoriją kaip trys Rytų išminčiai pasveikino Kūdikėlį Jėzų. Senovėje mūsų kraštų vaikučiaisausio šeštosios rytą po pagalve, batukuose ar kojinėse rasdavo dovanėlę – bet tik su ta sąlyga, kad visus praėjusius metus buvo geri ir klausė vyresniųjų...
Kodėl vaikai dovanas randa būtent kojinėse? Istorija įdomi ir... skirta tik suaugusiems. Matote, šventasis vyskupas Mikalojus (beje, itin garbinamas ir stačiatikių) šitokiu įdomiu būdu kartą pagelbėjo vienam varguoliui. Nelaimėlį taip buvo prispaudęs nepriteklius, jog jis nesugalvojo nieko geriau, kaip... savo tris jaunutes dukras parduoti į viešnamį. Šitai sužinojęs vyskupas Mikalojus naktį slapčia pro kaminą įmetė tris kapšelius su pinigais, kurie ir įkrito į dukterų kojines ir aulinukus, padžiautus prie židinio, ir šitaip išgelbėjo jų garbę ir šeimos gerovę. Štai iš kur spalvingos kojinės, Europoje kabinamos per Kalėdas ant židinio atbrailos, ir štai kodėl krikščionys Kalėdų senelį laiko ir prostitučių, ir vaikų globėju.
Etnografai patvirtins – Kalėdų senelis (ar apskritai dovanotojas) įvairuoja net visiškai gretimuose regionuose. Vienur – Kalėdų senis, atkankantis rogėmis iš tolimo krašto, kitur- Senis Šaltis, dar kitur – Angelas ar Kalėdų žvaigždė. Kai kur Kalėdų senis tradiciškai vilki žaliai, o dar kitur – įsivaizduojamas raguotas. Santa Klausas raudonais drabužiais ir balta gauruota barzda – „Coca Cola“ reklaminės kampanijos įvaizdis, atkeliavęs iš 1930-ųjų ir šiais laikais masiniu būdu gaminamas Kinijoje. Tikite juo ar ne, bet kalėdines dovanas turbūt vis tiek rengiatės teikti?
Kodėl gi ne. Yra žmonių, tvirtinančių, kad daryti gera, duoti ir dovanoti – vienas didžiausių ir tyriausių gyvenimo malonumų. Kiti baiminasi, kad Kalėdos neįvarytų jų į bankrotą. Pastariesiems patarimų šiemet nešykšti spauda. Pavyzdžiui tokių, kad sėkmingos dovanos paslaptis – ne jos brangumas, o gavėjo poreikių atitikimas. Galbūt pažįstate ką nors, kas ieško seniai išparduotos knygos, o jūs per išpardavimą labai pigiai įsigijote net dvi? Galbūt jūsų artima bičiulė taip paskendusi vaikų priežiūros rūpesčiuose, kad jau pusę metų neturėjo laiko nei kirpyklai, nei kosmetologei? Neturite pinigų jai nupirkti grožio paslaugų kuponą – pagaminkite ir nupieškite savo „kuponą“ su pasiūlymu pusdienį prižiūrėti jos mažylius. Neturite pinigų – dovanokite laiką. Šitai visiškai rimtai siūlo šiemet žurnalų patarimų skiltys. Taip pat jų puslapiai mirgėte mirga pasiūlymais dar neįsivaizduotais prieš kelis metus: jei neturite pinigų dovanoms, iškepkite naminių sausainių ir juos išmoningai supakuokite. Jei nebeišgalite priblokšti ištaigingomis smulkmenomis iš prašmatnių parduotuvių, dovanokite naudingus, atidžiai apgalvotus daiktus iš pigiųjų.
Tik pabaigai – vienas patarimas. Savo patiems, patiems artimiausiems – negailėkite nieko. Lepinkite juos, būkite nepraktiški. Žmonai niekada nedovanokite puodų rinkinio, plaktuvo, depiliatoriaus ar chalato. Vyrui – mašinėlės plaukams iš nosies ir ausų išskusti, karšto vandens pūslės ar vaikiškų šlepečių su gyvūnų snukučiais. Net jei jums atrodo, kad jūsų žmona – laimingiausia tarp puodų, o vyrui iš ausų lenda šerių „antenos“ – tokioms dovanoms tiks bet kuri kita diena, o ne Kalėdos, stebuklų metas.