Vieni kraupiausių – juodai baltos šeimos nuotraukų imitacijos, kuriose kiekvienas šeimos narys – įskaitant naminius gyvūnus - pasipuošęs Kalėdų senelio kepurėle ir plačiai šypsosi (taip pat ir naminiai gyvūnai). Ant daugelio jų puikuojasi bloguoti verčiantys įmantriu šriftu išvedžioti auksiniai užrašai.
Atvirukai dažnai perkami nesivarginant atsižvelgti į adresato interesus ar situaciją – tarsi metinės akcininkų ataskaitos, tik be skaičių ir su saldžiomis detalėmis. Juose informuojama apie „į dailią jauną moterį bei geriausią motinos draugę“ išaugusią tolimos giminaitės dukrą bei „paskutiniąją muzikos mokyklos klasę lankantį sūnų, kurio asmeniniame socialinio tinklapio puslapyje įkeltas jo kalėdinio koncerto vaizdo įrašas“, taip pat apie vestuvių įžadų atnaujinimą, rūsio remontą ir planuojamas atostogas keturių žvaigždučių viešbutyje. Pabaigoje tradiciškai palinkima „linksmų švenčių“. Neretai atviruko gavėjas pasmerkiamas ilgai laužyti galvą, ar išsakyti linkėjimai nuoširdūs.
Taip pat įprasta gauti atvirukų, kuriuose be siuntėjo ir adresato vardų ir lakoniško linkėjimo („Linksmų Kalėdų ir Laimingų Naujųjų metų!“) nėra jokios kitos informacijos. Tokie gaunami iš žmonių, kurie sutikti prekybos centre vengia net pasisveikinti, tačiau jaučiasi nevisaverčiai, jei per Kalėdas neišsiunčia pakankamai daug atvirukų bei neįpareigoja adresatų padaryti to paties.
Tad kodėl atvirukai tebesiunčiami? Kodėl vis dar švaistomi pinigai rašalui, vokams ir pašto ženklams? Kiekvienos save gerbiančios įmonės vadovas kasmet priverstas pasirašyti šimtus atvirukų, skirtų žmonėms, kurių jis beveik nepažįsta. Tai dar nieko, palyginus su tuo, kad tos pačios kompanijos sekretorė įpareigojama visuose juose įrašyti sveikinimus. Nejaugi išties tikimasi, kad spalvotas popiergalis teigiamai paveiks darbuotojų motyvaciją? Argi nebūtų prasmingiau, jei vadovas tiesiog garsiai visiems palinkėtų linksmų švenčių įmonės vakarėlyje?
Argi ne maloniau gretimame kvartale gyvenantį kolegą pasveikinti tiesiog nuėjus į jo namus ir drauge išgėrus arbatos?