Apriboti šeimos poreikius, kai išleidžiama daugiau nei gaunama, yra skausmingas dalykas. Juk reikia visų šeimos narių palaikymo.
Tėvai galėtų skatinti vaikus taupyti elektros energiją ar vandenį. Tačiau vaikas gali nesuprasti, kodėl yra taupoma. Kokią tai duoda naudą?
Žinoma, yra daug įvairių būdų, kaip vaikams parodyti, kad tėvai šiemet nėra tokie turtingi kaip ankstesniais metais.
Pavyzdžiui, galima eiti į parduotuvę su sąrašu pirkinių, o kiekvienam šeimos nariui leisti įsigyti iš anksto neplanuotą prekę tiktai už tam tikrą sumą.
Kad vaikai suprastų, jog pasaulyje siaučia krizė, galima leisti jiems vaišintis saldumynais ar desertu tik sekmadieniais arba per šventes.
Arba patarti dukrai ar sūnui dalį kišenpinigių dėti į taupyklę.
Visi šie metodai tinka tik tada, jei tėvai yra atviri. Tačiau dažnai jie mano, kad pinigai – tik suaugusiųjų reikalas, todėl vengia apie tai kalbėtis su vaikais.
Iš tikrųjų tėvai nėra šykštūs. Jie myli savo atžalas. SEB šeimos finansų ekspertė Julita Varanauskienė teigė, kad dabar Lietuvoje žaislams ir žaidimams išleidžiama nė kiek ne mažiau nei prieš krizę.
Tai viena iš nedaugelio sričių, kur šeimos išlaidos net didėja.
Vadinasi, tėvai nenori taupyti vaikų sąskaita. Ar tai teisinga?
Krizė daug ko išmokė. Anksčiau daugiau dėmesio buvo skiriama, kaip uždirbti ir investuoti – geriau greičiau ir pelningiau, o dabar šeimos pasidarė atsargesnės, vyrauja nuomonė, kad geriau kaupti lėčiau, bet apgalvotai.
„Manau, šių dalykų svarbu mokyti ir vaikus, todėl tėvai turėtų įtraukti juos į finansinį planavimą, suteikti jiems atsakomybės ir sugebėti išgirsti vaikų pasiūlymus”, – sakė finansų ekspertė J.Varanauskienė.
Mokyti vaikus protingai elgtis su pinigais nėra paprasta. Bet, pavyzdžiui, amerikietė Linda Leitz, parašiusi apie tai knygą, tikina, kad verta imtis šio darbo.
Protingas finansinis ugdymas skatina vaikus pasitikėti savo jėgomis. Tokie tėvai galės būti ramūs, kad ištikus finansinei krizei jiems nereikės gelbėti savo vaikų.
– Su kokio amžiaus vaikais galima pradėti pokalbį apie pinigus? – paklausiau edukologijos mokslų daktarės, darželių tinklo „Vaikystės sodas” įkūrėjos Austėjos Landsbergienės.
– Kartą, kai skaičiau paskaitą apie lytinį auklėjimą, manęs viena mama paklausė, ar ne per anksti kalbėti apie tai, kai jos vaikui tik šešeri.
Tada jai atsakiau, kad ji jau pavėlavo šešerius metus. Jeigu vieną rytą atsibudus pagalvoji, kad dar niekada nesi apie tai kalbėjusi su savo vaiku, vadinasi, pats metas tai padaryti.
Yra daug vaikų, kuriems tai gali būti neįdomu, bet yra tokių, kurie labai anksti susidomi pinigais.
Pavyzdžiui, yra dvimečių vaikų, kurie žaidžia kasos aparatais, jie mokosi skaičiuoti, juos žavi aritmetika.
Yra vaikų, kurie tuo susidomi būdami ketverių ar penkerių.
– Ar pinigai gali būti žaislai?
– Kartą atlikome eksperimentą – mažamečiams davėme pinigų ir stebėjome, kaip jie į tai reaguoja, kaip tvarkosi.
Tą akimirką, kai vaikas gauna pinigų, jam tuoj pat norisi juos išleisti. Tik vėliau jis suvokia, kad pinigai turi tam tikrą vertę, kad juos galima taupyti.
– Sakoma, kad trejų metų vaikai sugeba būti savarankiški. Ar jie sugebės tvarkytis su kišenpinigiais?
– Sulaukus trejų metų įvyksta lūžis. Iki tol vaikas būna šiek tiek atitrūkęs nuo pasaulio.
O nuo trejų metų pradeda susieti naują informaciją su savo patirtimi, ima daryti išvadas.
Tokio amžiaus vaikai yra didieji eksperimentuotojai. Būtina leisti jiems patirti netgi tai, kad ne visada pinigai teikia pasitenkinimą.
– Ar galima vaikui duoti pinigų už gerai atliktą darbą?
– Nėra gerai, jeigu sakoma vaikui – sutvarkyk kambarį, gausi litą. Tai klaida.
Kišenpinigiai nėra skatinimo priemonė, jie duodami kitu tikslu. Taip vaikas mokosi elgtis su pinigais, kartais netgi nusivildamas.
Manau, kiekvienas žmogus bent kartą per gyvenimą yra išleidęs pinigų neprotingai. Iš tokių klaidų mokomasi, nes tik suteikus laisvę įmanoma ugdyti atsakomybę. Iš to atsiranda patirtis.
Nė vieno šeimos nario neįpratinsime prie pareigų, jeigu nešvarūs indai bus sudedami į indaplovę tik tada, kai kas nors už šį darbą mokės.
Yra darbų, už kuriuos niekada niekas nemokės, bet juos gera atlikti dėl įvairių priežasčių.
– Kiek kišenpinigių reikia duoti vaikui?
– Svarbu ne suma, o galimybė savarankiškai juos leisti. Net tada, kai žmogui sukanka 50 metų, smagu išleisti pinigų neprotingai, nors vėliau norisi grąžyti rankas.
Mano patarimas – duoti vaikui tiek, kad vėliau neskaudėtų širdies. Nereikia skubėti atverti piniginės.
Tėvai turėtų išlikti tvirti – jei vaikas išleido savaitei skirtus kišenpinigius, galbūt tą savaitę daugiau nebeduoti pinigų. Gyvenimas juk susideda ne vien iš malonių akimirkų.
Geriau paguosti: „Vaikeli, suprantu, kaip tu dabar jautiesi, kaip tau nemalonu, bet kitą kartą tu gali elgtis kitaip.” Manau, to pakanka.
Mes galime būti šalia vaikų ir jiems patarti, tačiau gyventi jie turės savo galva.
– Kur mažai pinigų, didėja konfliktų tikimybė. Kaip pasakyti vaikui „ne”?
– Tai turi būti kasdienis darbas. Su vaiku visada reikia atvirai kalbėtis, nieko neslėpti, sakyti taip, kaip yra.
Jeigu pasikeitė situacija, jei šeima turi smarkiai taupyti, atsisakyti daugelio dalykų, motina ar tėvas turi paaiškinti, kad jiems taip pat skaudu.
Jeigu pritrūkus kantrybės išsprūs žodžiai: „Aš taip pasakiau ir taip turi būti”, vaikui kils dar didesnis nerimas ir jaudulys.
– Kaip patartumėte – atžalai geriau nupirkti kokią nors dovaną ar įteikti vokelį su pinigais?
– Daug kas priklauso nuo šeimos požiūrio. Yra vaikų, kurie nori gauti pinigų, jie turi kokį nors tikslą ir jo siekia, pavyzdžiui, jau turi sutaupę dalį pinigų norimam daiktui, bet dar šiek tiek trūksta.
Tokiu atveju geriau dovanoti pinigų, nes tai vaikus priartins prie trokštamo tikslo.
Kartais, kai žinai, kokios dovanos vaikas labai trokšta, jį galima nudžiuginti įteikiant geidžiamą daiktą.
Negalėčiau apibendrinti, kad teikti pinigus yra prastas skonis, o padėti po Kalėdų eglute kokią nors dovaną yra gerai.
– Kokių klaidų dažniausiai neišvengia tėvai?
– Jie nenubrėžia ribų – arba labai saugo vaiką nuo pinigų, mano, kad jis dar pernelyg mažas, arba duoda pinigų tiek, kiek vaikas prašo.
Kraštutinumai nėra gerai, nes auklėjimas turi remtis aukso vidurio taisykle.
Vaikas turi turėti pinigų, bet jis privalo žinoti, kokią sumą gaus ir kada, kokiomis sąlygomis galės juos leisti. Pagaliau – kiek šeima gali sau leisti.
– Ar reikia kontroliuoti vaiką, kur jis leidžia pinigus?
– Jei jau davėte vaikui pinigų, vadinasi, jie yra jo. Kaip jis leidžia pinigus – jo reikalas.
Turime ugdyti vaiko savarankiškumą ir finansinę atsakomybę.