– Kaip įsitraukėte į šokius? Kuo jie taip sužavėjo?
– Mano
šokių istorija prasidėjo dar darželyje. Labai nemėgau pietų
miego ir vieną kartą pastebėjau, kad kai kurie vaikai, vietoje to,
kad eitų miegoti, išeina kažkur kitur. Sykį išdrįsau
paklausti, kur jie išeina? O jie man sako – šokt. Sakau ir aš
noriu! Taip atsidūriau šokių aikštelėje.
– Paprastai vaikams išsisukti nuo pietų miego nėra paprasta. Kaip jums taip pavyko?
– Miegas
buvo privalomas, tačiau man buvo neįprasta miegoti dienos metu ir
aš niekada nesuprasdavau kodėl
turiu priverstinai tą daryti. Sužinojęs, kad keli vaikai
taip pat yra “atleisti” nuo šio neįdomaus proceso, paklausiau
auklėtojos ar galiu prisijungti ir aš.
– Papasakokite apie tai plačiau. Kokio pobūdžio tie šokiai būdavo?
– Kaip
ir daugelis pradedančiųjų, pradžioje užsiimdavome visokiais
patrepsėjimais, paplojimais. Taip tikrinamas vaiko muzikalumas,
svarbu tai, kaip jis girdi ritmą. Po kokio mėnesio ar po dviejų
per tėvų susirinkimą mano vadovė mamai pasakė, kad gerai jaučiu
muziką ir pasiūlė man į šokius pasižiūrėti rimčiau.
– Daugelis mažamečių berniukų mano, kad šokti – mergaitiškas užsiėmimas. Ar nebuvo tokių minčių?
– Šokti
man patiko. Galbūt todėl niekada nekėliau sau tokio klausimo, kad
šokti – nevyriška. O vėliau, su amžiumi suprantau, kad moterims
patinka šokantys vyrai (juokiasi).
– Kas labiausiai
prisidėjo prie jūsų, kaip šokėjo, asmenybės formavimo?
– Mano
pirmoji vadovė, su kuria aš labai daug metų dirbau – Inesa
Griciuvienė. Galiu drąsiai sakyti, kad ji labai prisidėjo ir iš
manęs suformavo šokėją. Pradėję šokti po vieną, vėliau
jungėmės į poras. Buvome derinami pagal ūgį, kūno sudėjimą.
Man teko šokti su vadovės dukra, todėl mūsų pora sulaukė
didesnio dėmesio. Šokiai mane užkabino, ir iš darželio viskas iš
lengvos formos persikėlė į tikrą sportinių šokių klubą, tada
pradėjau žiūrėti rimčiau.
Savo žinias ir techniką tobulinau pas nusipelnusį Lietuvos sporto
trenerį Juozą Aleksandravičių ir Olgą Gunko.
– Per netrumpą šokių karjeros laikotarpį turbūt teko ne tik daug kur sudalyvauti, bet ir kokį didesnį laimėjimą parsivežti. Kas labiausiai įsiminė?
–
Konkursų buvo labai daug. Amžiaus kategorijoje
nuo 6 iki 12 metų Lietuvoje esu laimėjęs daug antrų ir trečių
vietų. Vėliau prasidėjo brandesnis laikotarpis – teko važiuoti
į Lenkiją, Rusiją, Baltarusiją, Latviją, Estiją. Kai perėjau į
aukštesnio lygio klasę, prasidėjo rimčiausias šokimo
laikotarpis. Buvo laikotarpis ir kai nešokau varžybose. Mano
didžiausias pasiekimas – Lietuvos čempionate užėmėme aštuntą
vietą. Pagal tuometines poras, tai buvo tikrai aukštas rezultatas.
– Koks šokių stilius jums pačiam artimiausias?
–
Dažnai keičiant partneres pradedi suvokti, kam
tu gabesnis ir koks stilius – priimtiniausias. Kai buvau maždaug
penkiolikos, supratau, kad man labiausiai patinka Lotynų Amerikos
šokiai ir kad būtent šioje srityje noriu tobulinti savo įgūdžius.
– Į ką šokėjai
investuoja daugiausiai?
Į žinias.
– Ar sunku rasti
gerus trenerius?
– Gerų
trenerių pasaulyje yra daug. Kiekvienas turi pasirinkti tinkamą,
sau suprantamą trenerį.
– Pasisemti patirties iš kuo daugiau trenerių – turbūt kiekvieno šokėjo svajonė. Ar teko tą naudą pajusti savo kailiu?
– Nebūtina
treniruotis pas daug trenerių. Yra daugybė pavyzdžių kai porą
treniruoja vienas treneris ir pasiekiami aukščiausi pasaulinio
lygio rezultatai.
– Pastaruoju metu jau ne tik šokate, bet ir pats mokote kitus. Kas jums arčiau širdies – profesionalaus šokėjo karjera ar trenerio darbas?
– Kaip
šokėjas sportininkas jau nešoku ir nedalyvauju varžybose. Jau
daug metų dirbu mokytoju ir choreografu. Mokau šokti jaunimą ir
suaugusius, kuriu choreografijas vestuviniams šokiams, televizijos projektams
ir koncertams. Dirbdamas šokių mokytoju realizuoju save 100 procentų!
Kiekvienais metais su mokiniais įgyvendiname vis didesnius
projektus. Smagu džiaugtis kartu pasiektais rezultatais – vis
tobulesniais pasirodymais, audringais aplodismentais.
Visa tai gali atpirkti mūsų alinančias treniruotes ir nuovargį.
– Pats vedate linijinių šokių bei solo latino pamokas. Kodėl pasirinkote būtent šį stilių?
Mano
nuomone, tai labai didelis šių šokių privalumas. Šokdami solo
latino žmonės gauna visų šokių pagrindus, todėl paskui tampa
labai lengva šokti ir poroje. Lankant solo latino pamokas pagerėja
laikysena, koordinacija, atsiranda elegancija. Šokdama
moteris atranda save iš naujo, judesiai tampa grakštesni, kūno
linijos tobulesnės. Man patinka dirbti su solo latino grupėmis,
nes moterų potencialas ir galimybės šokyje yra beribės.
– Kas vedant pamokas jus labiausiai žavi, įkvėpia, skatina tobulėti?
– Man
patinka mokyti, džiaugtis mokinių rezultatais – tai mane
motyvuoja. Visas, ką padaro mano mokiniai – yra mano
interpretacijų perdavimas. Tai mano darbas, kurį jie atlieka. Gera
matyti, kai jie daro progresą.
– Bet juk būna, kad ir pakritikuoti savo mokinius tenka. Ar nesunku tą daryti?
– Dabar
mokau labai skirtingus žmones, mano grupėse – daugelis jau
suaugusių, turinčius darbus ir savitą
pasaulio suvokimą. Todėl, neslėpsiu, būna sunku ir pakritikuoti ir
kokią griežtesnę pastabą duoti. Tačiau visuomet stengiuosi
pasverti kiekvieną žodį.
– Ko reikia geram šokėjui?
–
Šokti gali visi, nesvarbu, kas tu – kirpėjas,
gydytojas, plonas ar stambus – svarbu, kad būtų vidinis noras.
– O kaip dėl lankstumo, muzikinės klausos?
– Jeigu
žmonės šoka sau, o ne dėl varžybų, tuomet jiems keliami
visiškai kiti reikalavimai, vyksta visiškai kitoks darbas. Išmokti
šokti gali net ir tie, kurie nėra nei lankstūs, nei turi gerą
muzikinę klausą. Tiesiog visiems reikia skirtingų pastangų.
Vienam įsisavinti judesį galbūt užteks kelių minučių, o kitam
– trijų pamokų.
Bet jei noras nugali – viskas įmanoma.
– Per keletą metų Lietuvoje labai išpopuliarėjo šokių projektai. Dvejuose teko ir pačiam sudalyvauti. Ką apie juos manote?
– Šokių
projektuose svarbu daugelis faktorių. Dalyvavau pirmame Lietuvoje
pasirodžiusiame šokių projekte, šokome drauge su Greta Šapkaite.
Tuo metu svarbiausias kriterijus buvo šokio profesionalumas. Buvo
grynas šokis, be jokių didelių spektaklių. Tačiau jau tuomet
komisijos pirmininkas Jurijus siekė, kad darytume šiek tiek daugiau
šou. Vėliau prasidėjo nukrypimai ir šokis ėmė pralaimėti
prieš šou.
– Komisija dažnai sakosi vertinanti šokėjų profesionalumą, tačiau visiems tampa aišku, kad televizijoje svarbu šou ir charizmatiška asmenybė. –Žiūrovams patinka šokėjų
energetika. Paskutiniame projekte dalyvavome su Daiva Anužyte.
Ji tikrai buvo gera partnerė, turinti didelį potencialą, kuris
galėjo atsiskleisti projekte.
Projekte
dalyvauja skirtingo ūgio, sudėjimo žmonės – tai intriguoja
žiūrovą. Mes buvome gera pora, tvarkingai ir profesionaliai
šokome.
–Ar po dviejų bandymų dar yra noro dalyvauti televizijos projektuose? Kokius projektus dabar planuojate?
–Stengiuosi neplanuoti, tačiau gavęs pasiūlymą
– apsvarstau visus už ir prieš. Niekada negaliu žinoti, kaip
gyvenimas pasisuks rytoj. Bet žinau tiek, kad ir toliau šoksiu.