O pražydinti galima ne tik svogūnines gėles, bet ir žibuokles, eleborus, pakalnutes, paprastąsias, skėtiškąsias, dantytąsias, pavasarines, gauruotąsias ir kt. raktažoles, daugiamečius žemaūgius astrus, rykštenes, plukes, lijatrius, vilkdalgius ir kt. Išsikaskime jų po kelis kerelius ir sodinkime į indus, pripildytus durpių substrato arba lengvos daržo žemės, sumaišytos
su smėliu (2:1).
O mes šį kartą išsamiau aptarsime pakalnučių pražydinimą. Taigi pirmiausia – į gėlyną ar mišką pakalnučių kasti. Įdomiai šis raginimas skamba Kalėdų ar Naujųjų išvakarėse, bet tokie jau tie gamtos pokyčiai.
Iškasus pakalnutes, reikia atkreipti dėmesį į tai, kad pražydinti tinka storais buka viršūne pumpurais pakalnutės, o plonais smailia viršūne pumpurais sodinamos atgal į dirvą. Perrinktosios pakalnutės sodinamos į indus su trąšia, lengvesne žeme ar durpių substratu ir laikomos 1–2 mėn. vėsioje patalpoje, kur temperatūra apie 3–4 OC šilumos.
Norint ilgiau turėti žydinčių pakalnučių, jas reikia įnešti į šiltą patalpą kas 10–15 dienų.
Pakalnutės, sodintos vazonuose ar kituose induose, įneštos į šiltą patalpą, iš viršaus apdedamos samanomis ir 8–12 dienų laikomos tamsioje vietoje: pirmąsias dvi tris dienas vėsiau, o vėliau – šilčiau, 25–30 OC temperatūroje.
Samanos kasdien apipurškiamos. Išaugus 5–7 cm aukščio daigams, samanos nuimamos ir vazonėliai sunešami į šviesią vietą, kur nėra tiesioginių saulės spindulių. Pradedant skleistis žiedams, kad ilgiau šios mielos gėlytės žydėtų, laikomos vėsesnėje patalpoje, 10–12 OC temperatūroje. Laikant šiltesniame kambaryje jos nužydi greičiau. O namai pakvimpa tikru pavasariu: atrodo, tokie mažyčiai jų balti varpeliai, o gali dovanoti tiek džiaugsmo ir puikios nuotaikos.
Žydinčios pakalnutės žiemą – tai nelaukta, originali ir labai maloni dovana.
Pražydintos pakalnutės kitais metais tam pačiam tikslui netinka. Jos sodinamos atgal į gėlyną ar lysvę.