Baikeriai, hipiai, kraujo ištroškę vampyrai, policininkai ar turtingo pirklio šeima – visi šių linksmų atvirukų herojai yra Rasučių šeima, iš JAV į Vilnių persikėlusi 1998 metais.
Tačiau dabar dukterys vėl gyvena už Atlanto, todėl rengti fotosesijas nebūna paprasta.
Kai šiemet dukterys Daina (22 m.) ir Arija (21 m.) Lidijos Rasutis (54 m.) paklausė, kuo ji jaunystėje svajojo tapti, moteris šypsodamasi atsakė: „Majų genties dizainere.”
Mat Lidija šiemet sumanė fotosesiją, vaizduojančią pasaulio pabaigą, kuri, kaip pranašauja majų žyniai, esą įvyks 2012-ųjų gruodžio 21-ąją.
Nuotaikingose fotosesijose neatsisako dalyvauti ir Lidijos vyras finansininkas Vytenis Rasutis (53 m.).
Šiemet po namuose vykusios fotosesijos liko sukarpyti keturi odiniai vyriški švarkai, pirkti iš dėvėtų drabužių parduotuvės po 5 litus.
Dar du odinius švarkus, kurie liko nepanaudoti, L.Rasutis padėjo prie šiukšlių konteinerio, manydama, kad šie drabužiai kam nors pravers.
Lidija ne kartą buvo maloniai nustebusi, kai lankydamasi pas draugus išvysdavo jų namuose prie šaldytuvo magnetu pritvirtintas savo šeimos nuotraukas.
Kartais šeima nusifotografuoja jau vasarą, nors idėja būna kalėdinė.
– Kaip kilo mintis rengti neįprastas šeimos fotosesijas? – paklausiau L.Rasutis.
– Su Vyteniu susituokėme 1987-ųjų rugsėjo 12-ąją, o Daina gimė po dvejų metų – 1989-ųjų rugsėjo 13-ąją.
Žodžiu, kai šventėme antrąsias jungtuvių metines, mane kamavo sąrėmiai.
Netrukus nusprendėme suorganizuoti linksmą fotosesiją, kad greičiau užmirščiau gimdymo kančias.
Amerikoje populiaru prieš Kalėdas siųsti vieni kitiems savo šeimos nuotraukas. Iš jų tampa aišku, kiek per metus paaugo vaikai ar ko jie pasiekė.
Kai kurie amerikiečiai prie tokios nuotraukos dar prideda laiškelį, kuriame parašo, kas ką baigė, kam sėkmingai pavyko operacija, kas gimė, o kas mirė.
Aš tokį įprotį vertinu skeptiškai.
Tokia kalėdinė nuotrauka dažnai būna fasadinė – visa šeima pasipuošusi, šeimos augintinis, šuo ar katė, iššukuotas, papuoštas šilkiniu kaspinu. Būtina detalė – užkurtas židinys ar Kalėdų eglutė.
Man tokios nuotraukos saldžios, jose trūksta natūralumo. Tikrojo gyvenimo jose dažnai nebūna nė kvapo.
Mes su Vyteniu nutarėme į gyvenimą pasižiūrėti ironiškai, nevengdami pasišaipyti iš savęs. Tad kasmet sugalvojame temą, kuri būtų aktuali ir sietųsi su praėjusių ar ateinančių metų įvykiais.
– Kai kurios jūsų šeimos nuotraukos atrodo lyg kadrai iš filmo. Kaip jums tai pavyksta?
– Man svarbu, kad nuotraukos būtų meniškos ir kokybiškos. Tai padeda įgyvendinti mūsų draugai.
– Kas sugalvojo idėją apie artėjančią pasaulio pabaigą?
– Viską aptariau su dukterimis, kurios iš Amerikos trumpam atvyko į Vilnių.
Šįkart laiko pasiruošti fotosesijai buvo mažai, nes Arija savaitę planavo ilsėtis Ispanijoje.
Ėmiau kalbėtis su dukterimis, kas mūsų laukia šiemet, svarstėme majų pranašystes. Dukterys prisipažino, kad dar nenorėtų mirti, nes nesukūrė šeimos, neturi vaikų.
Surinkome internete informaciją, kaip majai puošėsi, dažė savo kūnus, ką vilkėjo. Tada nuėjau pas draugę vizažistę, kad ji man ir dukterims ant veido išpieštų majų raštus.
Tuo metu Vytenis dar buvo darbe. Jam grįžus kita mano draugė padėjo pasiruošti Vyteniui.
Apie dvi valandas truko fotografavimas.
Tuo metu aš ruošiau vakarienę – kepiau stirnieną – ir vis užeidavau į virtuvę pasižiūrėti, ar nesudegė mėsa. Tokiu būdu stirniena atsidūrė nuotraukoje.
– Daugelis žmonių metų metus net neprisiruošia nueiti pas fotografą.
– Man fotografuotis smagu, nes tokiu būdu šeimoje dalijamės savo mintimis ir jausmais. Kai dukterys buvo mažos, fotografuotis joms buvo kančia, net gėda, nes aš nuolat būnu karalienė, o jos – tik princesės.
Jos atsikalbinėdavo. Tada būdavau kategoriška, joms atsakydavau: „Taip yra, nes aš jus pagimdžiau.”
Dabar jos džiaugiasi, kad iš vaikystės turi įdomių nuotraukų.
Kai Daina baigė Vilniuje jėzuitų gimnaziją, o Arija – Šiuolaikinės mokyklos centrą, jos išvyko studijuoti už Atlanto.
Daina studijuoja gamtos apsaugą Ilinojaus universitete, esančiame Erbanos mieste.
Ji pyksta, kai aš geriu iš plastikinių puodelių, ragina neteršti gamtos ir taupiai vartoti jos išteklius.
Arija studijuoja muzikos terapiją.
Man būna liūdna, kai jos išvyksta. Nesinori užeiti į dukterų kambarį, kuriame net išjungiame šildymą.
Kai išvykau iš tėvų, motina sakė: „Pasiimk, ką nori.” Tai, ko nepasiėmiau, vėliau dingo. Mano kambarys tėvų namuose buvo skirtas svečiams.
Taip pasielgti negalėčiau, man nekyla ranka išmesti kokį nors daiktą, kuris priklauso dukterims.
Mes su Vyteniu nesame pikti tėvai, todėl ir dukterų draugai pas mus mielai lankosi.
– Ar tolerantiškumą paveldėjote iš savo tėvų?
– Mano santykiai su tėvais buvo kitokie. Jie mane auklėjo griežtai, aš nesu tokia reikli savo vaikams.
Lietuvoje gimę mano tėvai Majauskai pasitraukė iš gimtinės, kai motinai buvo 21-eri, o tėvui – 26 metai.
2004-aisiais tėtis mirė, o mama tebegyvena Floridoje.
Kai man buvo aštuoniolika, ištrūkau iš griežtų tėvų prieglobsčio. Išėjau iš namų su 52 centais kišenėje ir neprapuoliau.
Išvykau į Paryžių, mokiausi kalbos. Po to kelerius metus gyvenau Amsterdame, dainavau baruose.
Paskui sutikau Vytenį, pagimdžiau dukteris.
Jis dabar labai norėtų, kad susirasčiau konkretų darbą. Aš su juo nesiginčiju.
Vytenis vis primena dukterims, kad rinktųsi praktišką specialybę, nes ateis laikas, kai jis nebegalės jų remti.
Aš jo kalbas vertinu skeptiškai, sakau dukterims: „Darykite, ką širdis liepia. Tada su džiaugsmu rytą eisite į darbą, o jei verkšlensite, kad dirbti jums kančia, jokie pinigai neatpirks šių kančių.”
Nekęsti savo darbo ir laukti 18 valandos, kai galėsi nubėgti į barą išgerti vyno, manau, yra labai blogai.
Mano vyras yra kitokios prigimties, jis gali būti kantrus, drausmingas, o aš esu meniškos sielos, man norisi dainuoti džiazą.
Ieškau tokio darbo, kuris susijęs ne su finansais, ekonomika, o su vadyba, menu.