Kas tai? Madinga liga, kuri įveikiama psichinius sutrikimus gydančiomis
piliulėmis? Ar auklėjimo be aiškių taisyklių rezultatas? O gal tai
išties rimta šimtų tūkstančių vaikų problema? Šiuos klausimus kelia
Vokietijos žiniasklaida.
„Jis toks nemalonus, elgiasi lyg būtų man svetimas. Neslėpsiu, neretai
norėjosi jam ir vožtelėti. Jis elgiasi kaip koks nenaudėlis“, -
pasakojo motina, kuri po daugelio mėginimų perauklėti sūnų išsiuntė jį
savaitei į Bavarijoje esančią specialią tokiems vaikams kaip jis
stovyklą.
Ji tikisi, kad iš ten jos sūnus grįš kitoks - geresnis.
Kokie yra vaikai, kuriuos tėvai laiko atgrasiais, svetimais ir
trikdančiais ne tik jų, bet ir aplinkinių ramybę?
Jų elgesys keičiasi sekundės greitumu - nuo agresyvaus iki
bauginančio, jie nenustygsta vietoje ir jau po kelių akimirkų atsiduria
kitame - savo pasaulyje. Šie vaikai neserga mirtina liga, bet dėl savo
gyvenimo kovoja visuomenėje, kuri nepakenčia pernelyg į akis krintančio
elgesio. Jei tikėtume statistika, tokių vaikų skaičius nuolat daugėja.
Vokietijos medikai teigia, kad dėmesio stokos ir hiperaktyvaus sutrikimo
simptomai būdingi 300-700 tūkst. jaunųjų šalies gyventojų. Tai
reikštų, jog kiekvienoje klasėje esama vieno-dviejų tokių moksleivių,
- pirmiausia berniukų.
Vargu ar atrasime kitą tokią ligą, dėl kurios taip ilgai ginčijasi ir
nesutaria specialistai, kaip apie ADHD. Kas dėl jos kaltas? Paveldėtas
polinkis ar funkcinio pobūdžio galvos smegenų sutrikimas? Ar tikrai
ADHD dažniau paliečia išsiskyrusių tėvų vaikus? O gal jos priežastis -
autoriteto stygius? O gal dėl ADHD kaltas pernelyg didelis
susijaudinimas, kurį sukelia kompiuteriniai žaidimai, televizorius ir
didmiesčių triukšmas?
Ar gali vaistai, kaip antai ritalinas, nerimastingą vaiko gyvenimą
grąžinti į normos ribas? Ir apskritai, kas yra normalus vaikas? Gal
garsiosios Švedijos rašytojos Astridos Lindgren herojė Pepė Ilgakojinė,
kurios maištingas charakteris ir nevaržomas gyvenimo būdas džiugino ir
džiugins ne vieną vaikų kartą? Bet ranką prie širdies padėję
prisipažinkime: ar panašų į ją vaiką norėtume turėti savo šeimoje?
Vargu ar ilgai galėtume kentėti ir Tomą. Jo pirmasis audringas „pasirodymas“ vyko už uždarų durų, bet jį buvo galima girdėti visoje
Bavarijoje įsikūrusios stovyklos teritorijoje. 9-erių berniuko
keiksmažodžių repertuaras kaip tokio amžiaus vaikui buvo
įspūdingas.
Jis ne tik plūdosi, bet ir rėkė taip, lyg kažkas būtų kėsinęsis į jo
gyvybę. Ši scena truko 20 minučių. Krito kėdės, Tomas mėgino
kandžiotis, trypė kojomis, - taip jis elgiasi ir namuose jo tėvams
beviltiškai stebint. Paskui ši audringa scena peraugo į tylų
verkšlenimą - o tai gal reiškė pritarimą ar abejonę, kai berniukui
psichologas pasiūlė: „Pamėginkime kitaip.“
Tomas sukluso. Pamėginti? Tai - kažkas nauja.
40-metis jaunatviško veido psichologas Johannesas Streifas ir penki jo
pagalbininkai stengiasi su tokio elgesio vaikais kaip Tomas
bendrauti kitaip, nei įprasta jų kasdieniame gyvenime, kuris, kaip mano
specialistas, reikalauja iš jų tik prisitaikymo, bet kur kas mažiau
suteikia pripažinimo.
Tokie vaikai įpratę prie nuolatinio mokytojų susierzinimo ir jų nervingų
reakcijų, kai šiems trukdo pamokų metu. Ir net pasitaikius abejotinam
atvejui, atpirkimo ožiu visuomet lieka kalti tie, kuriems diagnozuotas
ADHD. Su tokiais vaikais tėvai vengia leistis į sekmadienio iškylą, nes
ji gali virsti pragariška kelione, neleidžia į gimtadienius, nes jų
atžalų elgesys neprognozuojamas. Jei toks vaikas kviečiamas
pasisvečiuoti pas draugus, tai tik iš gailesčio.
Į Bavarijoje įsikūrusią stovyklą atvykusių 13 berniukų tėvai pripažįsta,
kad nė vienas jų jaunųjų atžalų neturi draugų. Kai kuriose šeimose
auga po du ar net tris sūnus, kuriems diagnozuotas ADHD. Neretai
tokie vaikai ne tik apkartina šeimos gyvenimą, bet kartais priveda net prie skyrybų proceso.
Žmonės, kurie pagalbos kreipėsi į psichologą J.Streifą, jau buvo varstę
daugelio specialistų duris. Jie vis dar neprarasdavo vilties, kad po
savaitės, praleistos stovykloje, kuri įsikūrusi priešais bažnyčią ir
kapines, jų vaikų elgesys pasitaisys.
„950 eurų už vieną savaitę - dideli pinigai. Bet jau geriau kukliau
praleisti atostogas nei atsisakyti šios galimybės“, - neabejoja vieno
berniukų motina.
Po kelių dienų pastatę savo automobilį už 20 kilometrų nuo stovyklos
Tomo tėvai paskambina psichologui J.Streifui ir pasiteirauja, ar jiems
nereikia pasiimti sūnaus į namus. Jie maloniai nustemba specialisto
atsakymu: „Ne, galite nusiraminti. Ne, jis niekam neįkando.“
Psichologas nieko nepasakojo apie audringą sceną, kai jų sūnus draskėsi,
plūdosi ir nė žodžiu neužsiminė apie tai, kad nuo devynmečio berniuko
antpuolių jam teko atkakliai gintis.
J.Streifo nuomone, esą neteisinga, kai su tokiais vaikais kaip Tomas
elgiamasi kaip su probleminiais, kuriuos reikia „pataisyti“. Jis labiau
linkęs sutelkti dėmesį į paciento asmenybę. Psichologas nepritaria tam,
kad vis daugiau tokių vaikų atsiduria specialiose mokyklose, nes tai dar
labiau mažina jų pasitikėjimą savimi.
Bet į jas, J.Streifo nuomone, patektų dar daugiau tokių vaikų, jei jiems
nebūtų skiriami amfetaminai, kaip antai ritalinas. Į stovyklą atvežtų
vaikų tėvai pritaria psichologo nuomonei: „Nuo ADHD kenčiantiems
vaikams nutraukti ritaliną būtų tas pats kaip cukralige sergančiam žmogui
neduoti insulino.“
Stovykloje esančio Luiso mama prisipažįsta, kad ji net nepagalvojusi kada
nors neduoti sūnui ritalino. Pasak jos, vakare, kai šio medikamento
poveikis susilpnėja, sūnus gali jai ir suduoti, ir gana stipriai.
Kas tas ritalinas? Madingas vaistas, skirtas madingai ligai gydyti?
Kokainas vaikams, kuris juos paverčia zombiais? Psichologas J.Streifas
įsitikinęs, kad ritalinas dažnai skiriamas net per vėlai, kai vaikas jau
kelia per daug problemų.
11-14-mečiai ritalinui įsigyti pinigų išleidžia daugiau nei preparatams
nuo peršalimo. Jei 1993 m. buvo suvartota 34 kg amfetaminų, tai
2007-aisiais jau 1429 kg. Ekspertų vertinimu, Vokietijoje 400 tūkst.
vaikų gydomi amfetaminais.
Nejau tiek daug serga ADHD? Šį skaičių Šveicarijos kantono Graubiundeno
vaikų ir jaunimo psichiatrijos tarnybos vadovas Joergas Leenersas
vertina itin atsargiai, nes, jo nuomone, trūksta tinkamų psichiatrų. Jis
įsitikinęs, jog yra labai didelis pavojus nustatyti ir neteisingą
diagnozę.
Per stovykloje praleistą savaitę daugelis „probleminių“ vaikų tapo
ramesni. Tomas pamiršo ne tik kandžiojimąsi ir trypimą kojomis, bet
jau ir nė vienos valandos nenorėjo likti vienas.
Kalbėdamas su vokiečių žurnalistais dviejų aukštųjų mokyklų
absolventas, daktaro laipsnį turintis J.Streifas, kopiantis terapeuto ir
teismo eksperto karjeros laiptais, prisipažino, kad pats vaikystėje ir
jaunystėje buvo šeimos monstras, kaimynų vargas ir mokytojų siaubas.
Būdavo akimirkų, kuomet švaistėsi peiliu ir įrankiais. Kartą
neapsikentę tėvai paliko J.Streifą kelioms dienoms ilgiau ligoninėje,
nes norėjo bent vieno ramaus savaitgalio.
Per vieną pamokų jis išrovė sau pieninį dantį tik dėlto, kad norėjo
paerzinti mokytoją, negalėjusią žiūrėti į kraują. Gabaus mokinio
J.Streifo knygelė buvo išmarginta gerais pažymiais ir įrašais apie
netinkamą jo elgesį.
Prieš penkiolika metų dirbdamas praktikantu vienoje JAV ligoninių ir
susidūręs su tokio elgesio pacientais J.Streifas pastebėjo, kad ADHD
simptomai tinka ir jam. Grįžęs į Vokietiją jis kreipėsi pagalbos į
specialistus. Kiek vėliau ADHD buvo priskirta ligoms.
Po savaitės atvykusi į stovyklą pasiimti Tomo jo motina maloniai
nustebo, kad po daugelio metų sūnus elgėsi normaliai.
Tomo ir kitų vaikų tėvai, kraudami į automobilius savo jaunųjų atžalų
lagaminą, su savimi pasiėmė ir truputėlį vilties. Juk šeimos monstrui,
kaimynų vargui ir mokytojų siaubui J.Streifui pavyko išsivaduoti iš ADHD
gniaužtų. Gal kada nors pavyks ir jų vaikams.