Pasak Pierre'o, meilės romanai, kurių nebegalėjo ant pirštų
suskaičiuoti, nepadarė jo laimingesnio. Po kiekvienos nakties vis su
kita moterimi visuomet jautėsi vienišesnis.
Po daugelio meilės romanų ir patirtų nusivylimų 51 metų aktorius
pagaliau rado moterį, apie kurią svajojo. Pierre'o išrinktąja tapo jo
kolegė, - dvylika metų už jį jaunesnė aktorė.
Su tokia pat problema susidūrė ir 38-erių Berlyno gyventojas Michaelis
M. Užkariauti moterį - toks buvo pagrindinis jo gyvenimo tikslas.
Po 48 meilės romanų Michaelis M. nebežinojo, ką reiškia mylėti.
Berlynietis nusprendė, kad jis priklauso kategorijai žmonių, apie
kuriuos sakoma: „Katinas, kuris vaikšto tik vienas“.
Kai kurie žmonės įsimyli tik vieną kartą ir visam gyvenimui, kitų
partnerystė trunka šešis mėnesius, trečių - bet kuris flirtas
baigiasi dar iki pirmųjų bendrų pusryčių.
Atrodo, kad kiekvienas žmogus turi kodą, kuris ne tik lemia tam tikrą
elgesį, bet ir nuolat kartojasi. Tai panašu į seną, subraižytą
plokštelę, kuri užstrigusi kartoja tą patį taktą.
Šį paslaptingą elgesio kodą jau seniai mėgina iššifruoti mokslininkai.
Žmogaus elgesio tyrėjai ir psichologai priėjo išvadą, jog dar vaikystėje
ir jaunystėje abiejų lyčių atstovai susikuria atitinkamo elgesio modelį.
Ar motina kalta, jei suaugęs sūnus neturi pasisekimo tarp moterų? Taip,
teigia amerikiečių mokslininkas Johnas Bowlby. Jis dar šeštame
dešimtmetyje priėjo išvados, jog žindomojo kūdikio amžiuje susikuria
vėlėsnis jo partnerystės būdas.
J.Bowlby teigia, jog naujagimis gali išgyventi tik tuomet, jei juo, dar
bejėge būtybe, rūpinasi artimas asmuo: maitina, saugo ir apgaube meile.
Dažniausiai tai būna mama.
Dėl to jau po gimimo vaikai stengiasi visais įmanomais būdais patraukti
artimo asmens dėmesį. Jei jaučiasi blogai - verkia, būdami alkani ar
bijodami - rėkia. Pradėję vaikščioti, kabinasi į artimo jiems asmens
drabužius ar nuolat sekioja paskui jį.
Per santykius su artimais asmenimis vaikas nuolat tikrina savo
lūkesčius: ar greitai ir patikimai šis žmogus pateisina mano viltis?
Jei „Taip“, - mažasis žmogus sutvirtėja psichiškai ir vėliau jis bus
patikimas partneris.
Jei mažylis nuolat susiduria su baime, nesijaučia saugus, - tokiais
jausmais bus nuspalvinti ir jo santykiai su partneriu.
Vokietijos partnerystės klausimų specialistai, sutuoktiniai Karin ir
Klausas Grossmannai išanalizavo 100 šeimų santykius, domėjosi jų
vaikyste ir jaunyste (iki 20-22 metų amžiaus).
Jie tyrinėjo, kokią įtaką savo atžaloms skirtingais jų vystymosi
laikotarpiais darė motinos ir tėvai, mokytojai, seneliai, draugai ar
broliai bei seserys.
Atliktų studijų rezultatai įrodė, jog didelė atsakomybė tenka tėvams,
nes jau pirmieji žmogaus gyvenimo mėnesiai gali nulemti vėlesnes, jo,
gyvenimo draugo savybes.
„Pamatą būsimos partnerystės būdui pakloja pirmasis artimas asmuo.
Vėliau ant jo stato jau kiti“, - sako K.Grossmann.
Tai, ko nebuvo padaryta, gali pakoreguoti dėmesingas mokytojas, nuoširdi
auklė ar senelė.
Nebūtinai kiekvienam vaikui mama yra svarbiausias asmuo. Politikę iš
Niurnbergo Dagmar Wohrl augino senelė, nors jos tėvai gyveno tame
pačiame name.
„Kai užgriūdavo rūpestis ar skausmas, guostis eidavau tik pas senelę“,
- sako nūnai 50-metė Bundestago politikė.
Garsusis Vokietijos virėjas Heinzas Winkleris išaugo be moteriškos
globos. Kai jam buvo treji, mirė motina. Artimiausiu, tarp vienuolikos
brolių ir seserų augusio pagranduko Heinzo žmogumi, tapo jo tėvas.
Visus klausimus ir sprendimus jis analizavo kartu su tėvu.
H.Winkleris prisipažįsta, kad tėvą visuomet laikė paskutine lemiama„instancija“.
Karin ir Klausas Grossmannai - pirmieji mokslininkai, kurie analizavo
tėvo ir vaiko santykius. Po ilgų tyrinėjimų jie priėjo išvadą: tėvas
turi tapti patikimu vaiko gyvenimo palydovu. Jo uždavinys: padrąsinti
savo atžalą rizikingiems žingsniams, skatinti norą pažinti tai, kas
Nauja ir visuomet suteikti pagalbos tiek, kiek reikia.
Psichologijos specialistė Lotte Kohler mano, kad ateityje dar daugiau
žmonių taps vienišiais. Skaičius vaikų, kuriuos užgrūdina skyrybos
ar išauga tik su vienu iš tėvų, nuolat didėja. Šiuo metu Vokietijoje
daugiau nei trys milijonai dar 18-os neturinčių asmenų gyvena su motina
arba tėvu.
K.ir K.Grossmannų studijos patvirtina psichologės iš Miuncheno L.Kohler
tezę: netvirtais partnerystės ryšiais susiję tėvai šią problemą
greičiausiai perduoda ir savo vaikams. Ir priešingai: darniais
santykiais susijusios poros šį „palikimą“, žinoma, atiduoda savo
vaikams.
Nedarnių šeimų vaikai užaugę tampa rizikingais - patikimumo prasme -
partneriais.
„Kai man buvo vienuolika, įvyko baisus dalykas: išsiskyrė tėvai.
Mama, brolis ir aš persikėlėme gyventi pas tetą. Su tėvu susitikdavau
tik retsykiais. Anuomet nesuvokiau, kaip du mano mylimi žmonės staiga
nebenori būti kartu. Šis klausimas man neduoda ramybės iki šiol“, -
pasakojo jau minėtas aktorius P.Franckhas.
Norėdamas įgyvendinti svajonę apie darnią šeimą, greitai vedė.
Tiesa, greitai ir išsiskyrė. Po to, kaip sakoma, stačia galva pasinėrė
į meilės romanus.
Bet tėvų skyrybos nėra vienintelė psichologinė trauma vaikams. Didžiulį
pėdsaką mažylių sieloje palieka ir socialinės gyvenimo sąlygos (ankštas
butas, skurdas), nuolatiniai tėvų ginčai, jų nusikalstama (vienokio ar
kitokio pobūdžio) veikla, nuolat depresijų kamuojama motina, artimo
žmogaus mirtis.