1890 m. pirmasis eksperimentuoti pradėjo Vienos chirurgas Robertas Gersuny. Austras moteriai į krūtis sušvirkštė parafino. Kurį laiką viskas atrodė gražiai, vyras jau sapnavo triumfą ir fanfaras, o kolegos pirko parafiną būsimoms operacijoms, bet... Netrukus krūtys sukietėjo, parafinas sukrito gabalais, prasidėjo uždegimas, nekrozė, žodžiu – išėjo šnipštas. Bet pradžia buvo padaryta, ir gydytojai (drąsu taip vadinti tuos, kurie sargdina) nebenuleido rankų. Į krūtis buvo kišama viskas: stikliniai rutuliukai ir vilna, plaukai, medis, gyvulių taukai, smulkinta guma ir ožkų pienas, tas pats parafinas, sumaišytas su alyvuogių aliejumi ar glicerinu, net medus (kažkas susapnavo saldžiuosius papukus). Moterys toliau mirė nuo uždegimų, tekdavo sudarkytas krūtis amputuoti. Jos apakdavo ar, geriausiu atveju, tapdavo gerokai negražesnės negu buvo iki operacijos, tačiau vis tiek ėjo ir gulė po peiliu (ar švirkštu) tikėdamosi stebuklo.
XX a. trečiajame dešimtmetyje plastikos chirurgai parafino atsisakė ir iškilmingai pristatė naują krūtų didinimo metodą – riebalų persodinimą! Idėja atrodo graži: paimi riebalų iš ten, kur jų per daug, ir dedi ten, kur trūksta. Deja... Persodintus riebalus organizmas netrukus absorbuodavo ir moteriškėms likdavo kreivos, gumbuotos krūtys bei randai ten, iš kur tuos riebalus paėmė.
Keisčiausia, kad silikoną krūtims didinti pirmiausia naudoti sugalvojo ne mokslininkai, o... prostitutės iš Jokohamos. 1945 m. Japoniją okupavę JAV kareiviai troško krūtiningų prostitučių, japonės tuo pasigirti negalėjo, na, ir pamėgino mergelės į krūtis susileisti skysto silikono, kurį armija naudojo kaip tepalą. Ir suveikė! Netrukus šį metodą ėmė taikyti striptizo šokėjos Amerikoje. Ypač jį išpopuliarino šokėja iš San Fransisko Carol Doda. Aišku, silikonas sukeldavo skausmų ir infekcijų. Keliaudamas po organizmą maišėsi su audiniais, oda keitė spalvą, prasidėdavo vėžys. Kai kurios mirdavo, bet juk kažkas turi aukotis! JAV ši procedūra buvo uždrausta 1976 m., o kai kuriose Azijos šalyse ji vis dar populiari.
Šeštajame dešimtmetyje moterėlės apgulė psichologus: „Ką daryti, vyras nori Marilyn Monroe, o aš tokia apgailėtina, neturiu papų!“ Chirurgai mėgino jas gelbėti kišdami po oda polietileną, sintetines ir gumines kempines, bet tos greitai sukietėdavo ir psichologinės problemėlės virsdavo rimtomis fizinėmis bėdomis. Ir tik 1961 m.
„Tuo metu pasirodė lašelinės iš plastikinių maišelių, – pasakoja Ernestas D. Croninas. – Dėdė, tada dar tik Hjustono Hermanno ligoninės rezidentas Frankas Gerowas, pamaigė vieną tokį maišelį ir pagalvojo: „Oho, jausmas, lyg liestum krūtį.“ Žinote, kokie tie vyrai...“
F. Gerowas savo mintimis pasidalijo su chirurgu Thomu Croninu ir vyrai sugalvojo silikono gelį pakuoti į sintetinį maišą, o ne švirkšti tiesiog į krūtis. Taip buvo sukurtas silikoninis krūties implantas. Vyrai kreipėsi į kompaniją „Dow Corning“, ši sutiko imtis gamybos, ir 1962 m. Timmie Jean Lindsey tapo pirmąja paciente, įgijusia modernes silikonines krūtis.
Ir prasidėjo! Abu medikai netrukus tapo milijonieriais, „Dow Corning“ virto tarptautine korporacija, o šimtai tūkstančių pasaulio moterų ėmė svajoti ne apie naujus auskarus, o apie naujas krūtis. Šventė baigėsi po 30 metų, kai buvo oficialiai pripažinta, kad krūtų implantai linkę plyšti, silikonas išsilieja ir dažnai sukelia vėžį bei kitas ligas. Teismas įrodė, kad gamintojai žinojo apie pavojų, tačiau neinformavo apie tai pacienčių, tad privalo išmokėti kompensacijas. Nebeatsigindama teismų, „Dow Corning“ prieš keletą metų paskelbė bankrotą, o chirurgai ėmėsi ieškoti medžiagos, galinčios pakeisti silikoną.
Vieni ėmė naudoti seniai sukurtus, tačiau ne taip natūraliai atrodančius fiziologinio skysčio pripildytus implantus – jiems sutrūkus išsiliejęs skystis nekenksmingas, o ir moteris krūčiai subliūškus nedelsdama kreipiasi į gydytoją. Kiti išmėgino sojų aliejų. Deja, aliejuje kartais likdavo priemaišų, tad jam pradėjus sunktis grėsė uždegimai. Pirmiausia moterims pradėdavo smarkiai didėti krūtys, joms darėsi sunku einant išlaikyti pusiausvyrą, vėliau prasidėdavo dusulys, dėl to net kelios pacientės mirė. Po filmo „Amerikietiškas pyragas“ išgarsėjusi aktorė Tara Reid, 2004 m. įsidėjusi sojų aliejaus implantus, jau po metų tapo pajuokos objektu – jos krūtys vis didėjo, figūra baisėjo, o pati dažnai atrodė lyg girta.
„Manėme, kad ji geria, nes dažnai nei iš šio, nei iš to nugriūdavo, – sužinojusi apie galimą draugės negalavimo priežastį kalbėjo Paris Hilton. – Kaip būtų baisu, jei ji būtų mirusi nuo tos sojozės. O mes tiek iš jos šaipėmės...
2006 m. patobilinti silikoniniai implantai buvo pripažinti saugiais ir moterys vėl stojo į eilę prie didesnių krūtų. 2011 m. Prancūzijoje gaminamuose PIP implantuose aptikus sveikatai pavojingo silikoninio gelio jų saugumu vėl smarkiai suabejota. Keista, kad šitiek kovojusios už lygias teises ir savarankiškumą, kai kurios taip nori krūtinės, į kurią tik metus akį būtų aišku – šita dėl vyrų žvilgsnių pasiryžusi bet kokiai aukai.
Liūdna, kad mūsų Lietuvos žvaigždelės net ir į šį vežimą pavėlavo – prisireklamavo, pasidarė, o pasaulyje mada ėmė keistis. Dabar sparčiai populiarėja silikoniniai riesti užpakaliukai! Taigi, gerbiamosios, ruoškite savo sėdimąsias chirurgams, nes būsite nebemadingos! Aišku, dar galite pradėti mąstyti savo galva, o ne papais, bet juk tai kur kas sudėtingiau...