Kur dingo orgazmas?
„Ankstyvaisiais viduramžiais gimda buvo šlovinama. Manyta, kad orgazmas yra būtinas tam, jog pastotum, – pasakoja medicinos mokslų daktarė Katharine Young. – Tačiau po mokslinės ir ekonominės revoliucijos susiformavusi vidurinė klasė į moters kūną žvelgė visai kitaip. Jis tapo „nešvariu“ – juk išskiria visokius skysčius, kraujuoja. Tą kūną reikėjo tobulinti, veržti korsetais ir tramdyti. XVIII a. emocijos buvo uždraustos, orgazmas atmestas kaip nereikalingas, o XIX a. specialistai (vėlgi, aišku, vyrai) abejojo, ar padori moteris iš viso gali jausti orgazmą.
Nenuostabu, kad iškankintos tokių suvaržymų moteriškės vis dažniau sirgo isterija. XIX a. viduryje medikai šią chronišką ligą, kurios simptomus galima kontroliuoti, nustatydavo 75 proc. visų moterų.
Kai kurie isterijos simptomai XIX a.
*Nervingumas, nemiga ir abejingumas.
*Verkimas be jokios aiškios priežasties.
*Ginčai su vyru.
*Sunkumo pojūtis pilvo apačioje.
*Raumenų spazmai ir kvėpavimo sutrikimas.
*Apetito valgiui ir lytiniams santykiams su teisėtu vyru praradimas.
*Polinkis kelti problemas kitiems (ypač šeimos nariams).
*Prancūziškų romanų skaitymas apsitempus korsetu.
*Per dažnas važinėjimas dviračiu.
*Seksualinės fantazijos ir vaginos sudrėkimas.
„Kaip vaistas pirmiausia buvo rekomenduojamas seksas su vyru, – sako mokslų daktarė Rachel P.Maines, knygos „Orgazmo technologija“ autorė. – Jei nepadėdavo, medikai rekomenduodavo jodinėti, suptis hamake arba krėsle, važinėtis karieta, o jei ir tai negelbėdavo, gydytojas atlikdavo masažą, kuris sukeldavo „isterinį paroksizmą”. Jie taip vengė žodžio „orgazmas“, kad kai kurie gydytojai patys neturėjo žalio supratimo, kuo užsiima. 2500 metų isterija gydytojams buvo aukso kiaušinius dedanti višta – pacientė nenumirs, nes tai nėra liga, bet ir nepasveiks. Po gydymo pagerėja, vėliau simptomai pasireiškia iš naujo ir vėl būtinas gydymas. Ir taip nuolat!
Išvarginti nuolatinio rankų darbo gydytojai dalį krūvio perleido SPA centrams, kuriuose XIX a. atsirado įvairūs vandens masažai. 1860 m. prancūziškas dušas atrodė kaip paprasčiausia gaisrininkų žarna, kuri purškė srovę tiesiai į klitorį. Reklamose buvo rašoma, kad ji suveikia greičiau negu per 4 minutes. Akivaizdu, medicinos pasauliui reikėjo naujų technologijų, tad darbo ėmėsi inžinieriai.
Vibratorių triumfas
Kaip garvežys virto elektriniu damų draugu
Pirmieji mechaniniai vibratoriai priminė rankinius grąžtus su išbalansuotu antgaliu. Jie buvo naudojami raumenims masažuoti – sunku įsivaizduoti moterį, kuri savanoriškai leistųsi kankinama tokio įrenginio. 1870 m. amerikietis gydytojas George‘as Tayloras sukūrė garinį vibratorių „Manipulator“, kuris ir pats buvo pusės garvežio dydžio. Iš esmės tai stalas su išpjova moters gaktos lygyje ir atskirai stovintis garo variklis. Garo variklis sukosi, stūmoklis judėjo ir… darbas atliktas? Ne visai – pirmiausia aparatas buvo didokas mediku kabinetui, o antra, ne visas moteris džiugino perspektyva nudegti nuo karšto garo.
Ir štai 1883 m. daktaras Josephas Mortimeris patentavo pirmąjį elektromechaninį vibratorių. Tais pačiais metais britų kompanija „Weiss“ pradėjo gaminti kelis elektrinių vibratorių modelius. Gydytojai klykė iš džiaugsmo – nebereikėjo varginti rankų, o ir pelnas gerokai išaugo. Na, ir kas, kad kabinetai ėmė priminti automobilių dirbtuves (kai kurie vibratorių modeliai su nuo lubų nukarusiais laidais atrodė kaip pneumatinė šiuolaikinių dirbtuvių įranga), o, pvz., 1,5 m aukščio medicininis vibratorius „The Chatanooga“ kainavo 200 dolerių. (Tais laikais už 300 dolerių galėjai nusipirkti nedidelį namą.) Užtat tai, ką anksčiau gydytojas pasiekdavo per valandą, 1000– 1700 impulsų per minutę siunčiantis elektrinis įrenginys atlikdavo per 5– 10 min. „Paroksizmai“ liejosi laisvai! Tik vieno medikai masažuotojai nenumatė – netrukus jie praras darbą.
1902 m. JAV kompanija „Hamilton Beach“ patentavo pirmąjį elektrinį vibratorių, skirtą vartotojams namuose. Dešimtmečiu anksčiau, negu pasirodė pirmasis elektrinis lygintuvas ir dulkių siurblys! Vibratorius tapo penktuoju buitiniu elektros prietaisu (po lemputės, siuvimo mašinos, ventiliatoriaus ir arbatinuko). Štai kokia isterijos galia!
„Vibratorius gamino solidžiausios kompanijos, ir čia visai nieko nebuvo gėdinga. Spauda mirgėjo dviprasmybių kupinomis reklamomis, tačiau niekas nė nemanė laikyti vibratorių kažkuo nešvankiu, – pasakoja Rachel P.Maines. – Buvo teigiama, kad jie gydo ne tik nuo isterijos, bet ir nuo dantų skausmo, kurtumo, impotencijos. „Sears“ gamintas vibratorius pakeitus antgalį galėjo plakti sviestą, o gal ir varžtus sukti – taip jis buvo reklamuojamas: „Pakeisk savo vyrą mūsų vibratoriumi!“
1909 m. JAV namų šeimininkių žurnalas testavo kelis vibratorius ir parašė: „Po to mūsų veidai švytėjo!“ Žmonės apie 10 dolerių kainuojančius vibratorius užsakinėjo paštu (anksčiau vienas vizitas pas gydytoją kainuodavo 3 dolerius). Nejaugi atėjo laisvės nuo isterijos laikai? Neskubėkite.
Kaip vibratoriai tapo tabu, o vėliau su trenksmu grįžo – skaitykite rytoj.