Didelė kaimo sodyba netoli Limu Pietų Prancūzijoje. Už sunkių geležinių vartų – žvyrkelis. Šalia sodybos terasos auga oleandras, rožės ir rozmarinai. Vynmedžiai lipa per tvorą, šlaite žaliuoja figmedžiai ir kriaušės.
Į šią kaimo sodybą buvęs norvegų diplomatas 76-erių J.Breivikas įsikėlė praėjusios vasaros pradžioje, tikėdamasis, kad iki dienų pabaigos mėgausis pensininko gyvenimu.
Bet jo sūnus A.B.Breivikas tikru košmaru pavertė ne tik savo, bet ir tėvo gyvenimą.
Pateikiame Vokietijos žurnalisto interviu su J.Breiviku.
– Teismo medicinos psichiatrai jūsų sūnų pripažino psichiškai nesveiku. Ar tai palengvina jūsų, kaip masinių žudynių organizatoriaus tėvo, požiūrį į tragediją?
– Ne. Ar jis pamišėlis, ar ne, man tai jau nieko nekeičia. Tai lieka katastrofa mano šaliai ir asmeniškai man.
– Kur buvote liepos 22-ąją, kai jūsų sūnus surengė dvigubą išpuolį?
– Čia, šiame name Pietų Prancūzijoje, turėjome svečių iš Norvegijos. Iš jų ir išgirdau apie sprogdinimą prie vyriausybės pastato. Buvau šokiruotas, juk pats ten dirbau trejus metus.
– Ar nemanote, kad už to slypi savotiška simbolika – tai lyg savotiška tėvo žmogžudystė?
– Vargu. Andersui tai buvo tiesiog vieta, kurioje galima rasti ministrą pirmininką. Iš pradžių buvo manoma, jog už to slepiasi radikalūs musulmonai, panašiai pranešė ir BBC. Tik vėliau, vakare, buvo paskelbta, kad dėl to kaltas baltaodis.
O tada atėjo pirmieji pranešimai iš Utiojos. Kitą rytą „Aftenposten” tinklalapyje pamačiau vardą ir pavardę: Andersas Behringas Breivikas. Kad sutrikau – per švelnu pasakyti. Negalėjau tuo patikėti.
– Kaip apie tai pasakėte savo žmonai?
– Stovėjau tarpdury išbalęs, drebantis, tampomas konvulsijų. Nepasakiau nė žodžio. Ji ėjo prieškambariu ir pamatė mane stovintį priešais darbo kambarį.
Pažvelgė į nuotrauką kompiuterio ekrane ir paklausė: ar tai Andersas? Nugara perbėgo šiurpuliai. Praėjo dar kiek laiko, kol mano galvoje susidėliojo: Andersas – teroristas, kuris nužudė 77 žmones! Ir aš esu jo tėvas!
– Kaip jautėtės suvokęs, kad esate žudiko tėvas?
– Mane tarsi suparalyžiavo. Mes su žmona norėjome mėgautis mūsų gyvenimo saulėlydžiu, dienas leisti ramiai ir taikiai. Ir iškart tapo aišku, kad šios ramybės niekada neturėsiu.
Netrukus suskambėjo telefonas. Jau dešimtą valandą prisistatė pirmasis reporteris – žurnalistas iš Švedijos.
– Ir atsidūrėte apsiaustyje?
– Prasidėjo tikra beprotybė. Įvairių televizijų komandos, laikraščių reporteriai, fotografai būriavosi prie mūsų namo, lipo į kaimynų sodus. Teko kviesti policiją: mus kiaurą parą saugojo du pareigūnai, aš slėpiausi rūsyje.
– Gėdijotės?
– Žinoma. Buvo gėda ne tik dėl sūnaus, bet ir prieš kaimynus. Buvome ką tik atsikraustę.
Bet bendruomenė reagavo supratingai. Mus parėmė meras, kaimynai atnešdavo vaisių ir daržovių. Nepaisydamas to, pirmas aštuonias savaites nesiryžau pasirodyti gatvėje.
Svarsčiau: kodėl po viso to jis pats nenusižudė?
Dabar esu kitokios nuomonės: gerai, kad jis stos prieš teismą ir gaus pelnytą bausmę.
Kiekvieną dieną iš galvos neina klausimas: kaip jis galėjo tai padaryti?
– To galėtumėte jo paklausti. Turbūt gausite leidimą jį aplankyti?
– Mes gyvename dviejuose skirtinguose pasauliuose. Netikiu, kad galėčiau iš jo gauti protingą atsakymą. Vis dėlto turėčiau pasistengti su juo pasimatyti. Galbūt jis padės man suprasti, kodėl tai įvyko.
– Ar galite jam atleisti?
– Ne, tai neįmanoma. Jis – žiauriausias teroristas nuo Antrojo pasaulinio karo laikų, nužudęs 77 nekaltus žmones ir nė karto neatgailavęs.
Noriu pažvelgti jam į akis. Gal sugebėsiu pažadinti jo jausmus.
– Jūs visada buvote vienas kitam svetimi?
– Andersas dar nebuvo gimęs, kai išsiskyrėme su jo motina. Tai buvo labai trumpa santuoka. Tais pačiais metais pradėjau laikinai eiti ambasadoriaus Londone pareigas. Tai buvo gera proga pradėti naują gyvenimą.
– Bet juk norėjote, kad sūnus liktų su jumis?
– Jis gyveno su savo motina ir jos dukterimi iš pirmosios santuokos mano bute. Po skyrybų savo buvusiai žmonai sumokėjau 100 tūkstančių kronų, kad ji išsikraustytų.
Norėjau pasiimti Andersą. Jeigu sąžiningai, šis mano noras buvo labiau padiktuotas atsakomybės jausmo, o ne širdies balso.
– Bet rūpybos teisių negavote.
– Anuomet norvegų įstatymai nepalikdavo tėvui jokių galimybių. Net tais atvejais, kai būdavo įrodoma, kad vaiko auklėjimas – ne motinos jėgoms.
– Jūsų sūnus savo manifeste rašo, kad norvegiškasis feminizmas – visuomenės be tėvų priežastis. Galbūt jo neapykanta pagrįsta biografijos faktais?
– Sunku pasakyti. Jo manifesto neskaičiau. Kai Andersas buvo vaikas, jo nepažinojau. Kai gyvenau Londone, jis mane aplankė tik kartą. Vėliau dirbau Paryžiuje, ir jis užsukdavo progai pasitaikius.
Tik tuomet, kai 1990-aisiais sugrįžau į Oslą, mūsų ryšys tapo šiek tiek intensyvesnis. Susitikdavome savaitgaliais, kartą jis liko nakvoti. Bet mūsų ryšys niekada nebuvo normalus.
– Ką turite omenyje?
– Jam niekada nebuvo svarbus tėvo ir sūnaus ryšys. Jį traukė tik noras pas mus skaniai pavalgyti. Labiausiai jam patiko jautienos pjausnys.
– Kas jį domino?
– Negaliu to pasakyti. Jis buvo tingus, nesidomėjo nei sportu, nei kitais dalykais, kurie traukia jo amžiaus vaikinus. Mes neturėjome bendrų interesų. Aš pats nesu šnekus. Jei ne mano dabartinė žmona, vienas priešais kitą veikiausiai būtume sėdėję tylėdami.
– Savo manifeste jūsų sūnus tvirtina, kad jūsų santykiai nutrūko dėl jo pomėgio teplioti grafičius.
– Ne visai. Teisinga būtų pasakyti, jog vieną dieną paskambino policininkas ir pranešė, kad Andersą nutvėrė terliojantį tramvajų ir autobusą.
Pasakiau, kad turi liautis tai daręs, bet į mano žodžius Andersas nereagavo. Turbūt norėjo priklausyti grafičių piešėjams, grupei, kuria žavėjosi.
Manau, kad jis tiesiog norėjo eiti savo keliu. O šeima veikiausiai nebuvo jo pakeleivė. Man buvo sunku prie jo priartėti. Jis iš tų, kurie vaikšto vieni, – į save pasinėręs svajotojas, kuris gyvena savo pasaulyje.
– Ar jau tuo metu jautėte, kad jam galėtų būti kas nors ne taip?
– Apie tai daug galvojau pastaruoju metu. Bet ne, tuomet nebuvo nė menkiausio įrodymo.
– Kada pastarąjį kartą judu bendravote?
– Turbūt 2005-aisiais. Suskambo telefonas, pamačiau nežinomą numerį – tai buvo Andersas. Jis papasakojo apie savo informacinių technologijų bendrovę – kokia sėkminga jos veikla, kiek turįs darbuotojų.
Kalbėjomės gal dešimt minučių. Jis tiktai pūtėsi ir gyrėsi. Įtūžau, nes jis nė karto nepaklausė, kaip aš gyvenu.
– Gal taip norėjo patraukti jūsų dėmesį? Gal norėjo, kad juo didžiuotumėtės?
– Galbūt. Turėjau susitikti su juo. Bet paprasčiausiai jo pokalbio neiššifravau. Buvau pernelyg nustebintas sulaukęs skambučio po dešimties metų.
– Ir neužsirašėte jo telefono numerio?
– Ne, veikiausiai nenorėjau su juo pasimatyti.
– Ar turite jo nuotrauką?
– Ne, niekada neturėjau.
– Kodėl?
– To negaliu pasakyti.
– Ar sau priekaištaujate?
– Visada laukiau, kada sūnus žengs pirmą žingsnį. Tai buvo mano klaida. Dabar manau, kad Andersas ilgėjosi bendravimo su manimi, tik aš to niekada nesupratau.
Kuo labiau tai tampa aišku, tuo daugiau man skauda širdį. Veikiausiai to niekada nebūtų įvykę, jeigu būčiau labiau rūpinęsis Andersu.
– Jaučiatės kaltas?
– Žinoma. Mėginu šiuos jausmus nuslopinti, bet žinau, kad jie mane persekios iki gyvenimo pabaigos.