Meilė yra tokia galinga, kad gali pakeisti net aršiausius radikalus. Kai šiaulietis M.Murza, garsėjęs nacionalizmo propagavimu, pernai lapkritį vedė grafaitę iš Rusijos, nustebo dauguma jį pažinojusiųjų.
„Prireikė laiko jo širdžiai užkariauti”, – at-skleidė Zlata, kuri labai didžiuojasi savo aristokratiška kilme.
Šiaulių radikalo gyvenime iki pažinties su Zlata moterų nebuvo – netgi juokauta, kad vienintelė M.Murzos nuotaka yra tėvynė.
„Anksčiau maniau, kad liksiu viengungis. Nors pasilikau vieno procento tikimybę – jei sutiksiu tinkamą moterį, su ja susiesiu savo gyvenimą. Auksė (Zlata) ir yra tokia”, – kalbėjo M.Murza.
Turbūt tai stipri moteris, jei sugebėjo suvilioti užkietėjusį viengungį?
Grafaitės titulą turinti rašytoja, politologė, literatūros premijų laureatė Z.Rapova man pasirodė paprasta ir nuoširdi.
„Esu išmaišiusi visą Europą, keliavusi po Afriką, Aziją. Turėjau galimybę susipažinti su įvairiais žmonėmis, tačiau įsimylėjau tik Mindaugą. Jį pamilau iš pirmo žvilgsnio.
Niekada anksčiau nebuvau patyrusi tokių jausmų, kokius patyriau bendraudama su Mindaugu, nebeįsivaizdavau gyvenimo be jo, todėl buvau atkakli”, – apie ją užvaldžiusius jausmus prabilo Z.Rapova.
– Grafaitės titulas ir sudurtinė pavardė – Zlata Rapova-Murzienė de Kolmar Stroganova – byloja apie kilmingus jūsų protėvius? – paklausiau rusės.
– Pagal vyrišką liniją mano tiesioginis protėvis buvo grafas Jeanas Rapas de Colmaras –
Napoleono Bonaparto generolas adjutantas. Jis gyveno Prancūzijoje, buvo kilęs iš Elzaso, kuris yra prie pat Vokietijos ir praeityje jai priklausė.
Todėl mano giminės šaknys – Vokietijoje, bet titulas prancūziškas. Jeanas Rapas tarnybą kariuomenėje pradėjo kaip eilinis, tačiau būdamas drąsus sugebėjo tapti generolu. Tapęs Napoleono Bonaparto adjutantu Jeanas Rapas jam kelis kartus išgelbėjo gyvybę, išgarsėjo mūšiuose. Jis lankėsi ir Rusijoje.
Du mano protėviai kovėsi Borodino mūšyje kaip priešai. Abu vadovavo kavalerijai.
Po revoliucijos Prancūzijoje mano protėvis nusprendė persikelti į, jo nuomone, monarchiškiausią šalį – Rusiją. Tačiau jis suklydo, nes Rusijoje taip pat įvyko revoliucija.
Taigi mano protėviai viską prarado du kartus: vienąkart – Kolmaro grafystę Prancūzijos Elzase, o antrąkart – žemes Rusijoje.
Pagal moterišką liniją mano protėviai yra grafai Stroganovai. Vienas grafų Stroganovų susigiminiavo su Rusijoje valdžiusiais Romanovais, vedė Nikolajaus I dukterį.
– Jūsų vardas taip pat išskirtinis. Kas jį išrinko?
– Mano tėvas, kuris buvo istorikas. Zlata – senoviškas slaviškas vardas. Jis atsirado dar iki slavų tautų atsiskyrimo. Todėl spėliojama, gal tai čekiškas, gal lenkiškas, o gal slovakiškas vardas.
Kiekviena tauta turi žodį „auksas”. Šis žodis siejasi su žodžiu saulė. Su saule susijęs aukso kultas atsirado dar senovės Egipte. Kiekvienoje tautoje yra vardas, susijęs su aukso pavadinimu.
– Jūsų tėvai buvo Rusijos inteligentai.
– Mano tėvas Olegas Rapovas buvo istorijos profesorius Maskvos universitete. Jo sritis – senovės slavų istorija, parašė daktaro disertaciją apie Rusijos krikštą, padarė keletą atradimų.
O motina Galina Rapova-Stroganova tyrinėjo senovės slavų kalbas. Jie abu jau mirę.
Buvau vienintelis vaikas šeimoje.
Nors tėvai manęs labai nelepino, auklėjo aristokratiškai.
Aš turėjau garbaus amžiaus auklę. Ji rūpinosi dar mano seneliu, po to auklėjo mano tėvą ir galiausiai – mane. Auklė buvo atsidavusi mūsų šeimai.
– Kas būdinga aristokratiškam auklėjimui?
– Mūsų šeimoje svarbu žinoti savo protėvius, mes turime daug reliktų, kurie perduodami iš kartos į kartą. Pavyzdžiui, kiekvieną rytą kavą geriu iš Jekaterinos II sidabrinio puodelio. Naudojuosi vardiniais sidabriniais stalo įrankiais. Mes neslėpėme savo kilmės netgi sovietmečiu.
– Gal tėvai jus leido mokytis į prestižinę mokyklą?
– Baigiau paprastą mokyklą. Manau, kad mokykloje ir tada, ir dabar neįmanoma gauti rimto išsilavinimo. Todėl pirmiausia vertinu tą išsilavinimą, kurį gavau namuose. Mane ugdė ir senelis rašytojas.
Namuose buvo daug kalbama apie istoriją. Pasakodami apie protėvius mano artimieji akcentuodavo jų laimėjimus, žygius. Pavyzdžiui, vienas mano prosenelis žuvo, kai į beviltišką ataką pakėlė savo pulką. Jis patyrė keturiolika sužalojimų, jį mėgino paimti į nelaisvę, tačiau jis nepasidavė ir pasirinko mirtį.
– Jūsų prosenelis žuvo kaudamasis už tėvynę kaip Rusijos armijos karininkas. Kitas protėvis tarnavo Napoleonui Bonapartui. Jūs pati ateitį galbūt susiesite su Lietuva. Kas jums yra tėvynė?
– Man tėvynė – visa Europa. Mano aristokratiškas kraujas – maišytas, neįmanoma jo priskirti kokiai konkrečiai šaliai.
Kita vertus, visi mano protėviai, kad ir dėl vedybų atsidūrę kitoje šalyje, būdavo ištikimi tai šaliai, kuriai prisiekdavo.
Gyvename Europoje, todėl turėtume labiau galvoti apie jos reikalus, o ne apie paskiras šalis. Rusijoje yra manančių, kad šalis gali gyvuoti be kitų, tačiau toks požiūris klaidingas.
– Jūs studijavote istoriją?
– Maskvos valstybiniame M.Lomonosovo universitete studijavau istoriją. Nesigailiu pasirinkusi kelią, kuriuo ėjo mano tėvas, nes istorija – tai mūsų praeitis. Kiekviena mūsų pragyventa diena tampa istorija. Kai žmogus pamiršta savo istoriją, jis pamiršta save patį ir savo protėvius.
Su pagyrimu baigusi aspirantūrą norėjau rašyti disertaciją apie Napoleoną, tačiau ši tema nebuvo patvirtinta. Man buvo pasakyta, kad tokią disertaciją reikėtų rašyti ne Rusijoje, o Prancūzijoje.
– Jūs dirbate repetitore, rengiate jaunus žmones stoti į aukštąsias mokyklas. Ar toks darbas jus tenkina?
– Mūsų mokyklose nieko neišmokstama. Vyresniųjų klasių moksleiviai, kurie kreipiasi į mane, nieko nežino apie istoriją, neišmano visuomenės mokslų. Jie nieko nežino ir apie fiziką, chemiją, jie baisiai rašo rusiškai.
Mano užduotis – išmokyti juos mąstyti, analizuoti. Džiaugiuosi pamačiusi, kad jie pradeda matyti kitokį pasaulį.
– Rusijoje esate žinoma politologė, žurnalistė, devynias knygas išleidusi rašytoja ir poetė. Kaip spėjate viską nuveikti?
– Dirbu daug. Kartais darbo diena baigiasi paryčiais.
– Turite aštuoniolika tarptautinių literatūrinių apdovanojimų, triskart tapote tarptautinių konkursų laureate, o 2007-aisiais jums buvo skirta Auksinės Rusijos plunksnos premija.
– Jau nebeskaičiuoju savo laimėjimų ir daugumos apdovanojimų atsisakau. Iš pradžių tai buvo įdomu, o po to tapo banalu. Žmogus negali nuolat kolekcionuoti savo apdovanojimų.
– Sukūrus šeimą kūrybai liks mažiau laiko?
– Viskam savas laikas. Jei kils kokia idėja ar tema, rašysiu. Kūryboje savęs prievartauti taip pat negalima. Jei atsiras įdomi tema, būtinai jos imsiuosi.
– Koks žmogus buvo jums artimiausias iki tol, kol sutikote Mindaugą?
– Geriausia mano draugė Zoja Zavadovskaja, kuri tapo liudytoja vestuvėse. Ji kilusi iš grafų Zavadovskių, gyvena tame pačiame name kaip ir aš. Zojos biografija įdomi. Būdamas keturiolikos metų Zojos tėvas su paskutiniu baltagvardiečius plukdžiusiu garlaiviu išplaukė į Vakarus.
Jaunuolis nusigavo į Paryžių, studijavo Sorbonoje, tapo puikiu Rytų literatūros ir kultūros specialistu. Kai į valdžią atėjęs Nikita Chruščiovas pakvietė rusų mokslininkus su-grįžti į tėvynę, Zojos tėvas grįžo į Rusiją. Čia ir gimė Zoja.
– Kokių norėtumėte namų su Mindaugu?
– Namuose turi būti šilta, jauku ir patikima. Anksčiau gyvenau viena su savo kate ir žuvytėmis. Todėl man namai buvo paprasčiausia jauki vieta, į kurią gali sugrįžti. O dabar su Mindaugu kursime namus tvirtovę.
– Kas jums teikia laimę?
– Anksčiau džiaugsmo man teikdavo darbas, knygų rašymas, jaunų žmonių mokymas mąstyti. Norėjosi kai ką pakeisti ir politikoje. O dabar džiaugsmo šaltiniu tapo ir šeima.
– O meilė?
– Mindaugą įsimylėjau iš pirmo žvilgsnio. Tokio jausmo anksčiau nebuvau patyrusi.
– Ar nesibaiminate, kad meilė gali iš- blėsti?
– Mes su Mindaugu gerbiame vienas kitą. Manau, jei prisiekėme būti ištikimi vienas kitam, šios priesaikos nesulaužysime.
Man patinka Mindaugo gerumas, švelnumas – jis puikus žmogus.
– Kokia, jūsų nuomone, yra moters vieta šeimoje?
– Kiekvienas žmogus turi savo šeimos su-pratimą ir kiekvienas yra savaip teisus. Jei moteris mano, kad jos vieta prie viryklės, negalima jos dėl to smerkti. Mes su Mindaugu vienas kitą gerbiame, kiekvienas turime savo veiklą ir, manau, palaikysime vienas kitą.
– Ar nedidelio miesto Šiaulių gyvenimas jūsų neslėgs?
– Ne, priešingai. Man patinka gyventi mažame mieste. Maskvoje nerealus gyvenimo tempas, žmonės blaškosi. Žmogų, atvykusį į Maskvą, galima iškart atpažinti iš lėtos eisenos.
Maskviečiai viską daro bėgte. Gyvenimas ten nenutrūksta ir naktį, galima į automobilių spūstį pakliūti trečią valandą nakties.
Taigi noriu kuo greičiau sutvarkyti reikalus, kad galėčiau Lietuvoje gyventi ir dirbti. Noriu su Mindaugu turėti šeimą, kurioje augtų vaikai.
– Esate užsiėmusi moteris, ar lieka laiko sau, savo išvaizdai?
– Kai nuvykstu į kokią nors šalį, miestą, pavyzdžiui, Paryžių, pasidomiu mados naujovėmis. Kai ką pritaikau sau, kai ką atmetu. Nes madinga dar nereiškia gražu. Jei tai bus madinga, bet man nepatiks, aš tikrai to nesirinksiu.
– O vestuvinę suknelę specialiai siūdinotės?
– Turėjau daug reikalų Maskvoje, nebuvo laiko ruoštis vestuvėms. Atvykau į Šiaulius iki vestuvių likus vos porai dienų. Pasiruošimu vestuvėms rūpinosi Mindaugas. Mes su juo ir jo seserimi Toma užėjome į vestuvinių suknelių saloną, pasimatavome keletą suknelių ir mums visiems patiko graikų deivės apdaras.
– Vestuvių puota vyko be alkoholio. Jūs jo visai nevartojate?
– Iki pažinties su Mindaugu alkoholį vartojau saikingai: per Naujuosius metus, per įvairius susitikimus išgerdavau taurę vyno. Kadangi Mindaugas nevartoja alkoholio, man nebuvo sunku to atsisakyti.
– Mindaugas buvo laikomas užkietėjusiu viengungiu. Ką padarėte, kad jis taptų šeimos žmogumi?
– Iš pradžių buvau puolusi į neviltį – maniau, kad jis beviltiškas. Bet kadangi jau nebeįsivaizdavau gyvenimo be jo, buvau atkakli.
Man atrodo, Mindaugas savo širdies gelmėse mane taip pat mylėjo nuo pažinties pradžios, tik stengėsi tai slėpti pats nuo savęs, nes neplanavo vesti. O Mindaugas savo planų laikosi. Todėl prireikė tam tikro laiko jo širdžiai užkariauti.