Juodu flomasteriu ant delno užrašyta tai, ką būtina atlikti, – taip R.Radzevičius stengiasi nieko neužmiršti.
Nors trijų sūnų tėvas iš pradžių tikino, kad kurti dainų buitis netrukdo, o gausi šeima net padeda, vyras sutriko, kai paprašiau paaiškinti, ką reiškia išblukusios raidės ant jo rankos.
„Ai, pasižymėjau, kad privalau nueiti į mokyklą”, – prisipažino kompozitorius.
Prieš 13 metų susituokę Aistė ir Rokas kartu ne tik gyvenime, bet ir scenoje. Kaip jiems tai pavyksta?
Į neseniai nušurmuliavusią Vilniaus knygų mugę, kurioje buvo pristatytas leidinys „Skylėnų dainos”, vilniečių šeima atėjo kartu su trimis sūnumis.
Jauniausiam jų Eivydui – keturi mėnesiai, Rapolas – 11-metis, Ugniui – 7-eri.
– Kas jūsų šeimoje groja pirmuoju smuiku?
Aistė: Gal pakaitomis? Kai vienas pavargsta, perima kitas. Tik scenoje esame pasiskirstę įtakos zonomis. (Juokiasi.)
Yra dainų, kurioms aš rašiau eiles, o Rokas – muziką, yra ir atvirkščiai, be to, turime ir kitų autorių.
Rokas mėgsta dalytis idėjomis su kitais. Jis niekada nesielgia egoistiškai, niekada nesako: „Dabar vienas viską kursiu.”
Rokas: Su Aiste esame partneriai, kurie vienas kitą papildo, čia slypi mūsų šeimos stiprybė. Dėl to mes vis dar nenuleidžiame sparnų.
Mūsų šeimos pajamos – vien iš kūrybos, dėl to labai džiaugiamės. Tačiau apie 80 proc. darbo, kurį atliekame, nėra susiję su kūryba.
Tai – vadyba, administracinis darbas, privalai ir tai gerai išmanyti.
– Kas keliasi naktį, kai Eivydas ima niurzgėti?
Aistė: Rokas nemaitina krūtimi, todėl jis naktimis ir nesikelia. Naktis – mano laikas, kurį galiu sau skirti, nemąstau, ar tai gerai, ar ne. Diena, naktis – viskas sukasi ratu, apie nieką negalvoju.
Rokas dalyvavo gimdyme. Visi mūsų trys sūnūs išvydo pasaulį jam būnant šalia.
– Kodėl net į mugę einate su visais vaikais?
Aistė: Neturime kitos išeities, nors dar nenorėjau vežtis Eivydo, kurį tenka maitinti krūtimi.
Rokas: Neturime auklės. Niekada jos neturėjome, nei kai gimė Rapolas, nei kai atsirado Ugnius.
Bet mes nesiskundžiame. Turiu tokį būdą guostis – pradedu galvoti apie kitus žmones, kuriems šiuo metu dar sunkiau, tada man palengvėja.
Mano požiūris paprastas – tėvai turi patys auginti savo vaikus, kad ir kaip jiems būtų sunku.
– Ką darote, kai susipykstate? Ar tylite savaitę?
Aistė: Ne, taip nebūna, mums nėra dėl ko pyktis, kūryba mūsų nesupriešina. Per tą laiką, kai esame kartu, aš atradau save.
Rokas: Kartu su Aiste esame gal 12, o gal 15 metų? Neprisimenu. Išmokome būti kartu tiek šeimoje, tiek scenoje.
Mes nesivaržome dėl pripažinimo, nekonkuruojame tarpusavyje, todėl neskaičiuojame, kas daugiau pasirašė autografų.
Man neįpirši minties, kad visi žmonės yra priešai, o ypač vyrai ir moterys. Moteriška ir vyriška energija papildo viena kitą, bet vyro ir moters kūryba niekada negali supanašėti.
Visuose gimdymuose mes buvome kartu – ne dėl mados, kaip nemaža dalis vyrų. Prieš tai lankiau specialius kursus, kad aiškiai žinočiau, kaip turėsiu elgtis.
– Kai kurie žmonės amžinai skundžiasi, kad nelieka laiko kūrybai.
Aistė: Skrajojimo laikai baigėsi. Kai yra maži vaikai, turi viską gerai suplanuoti.
Arba reikia daugybės padėjėjų. O mintys, kurios buvo pristabdytos, įgyvendinamos vėliau, jos niekur nedingsta.
Rokas: Aš nesu lepus, nebėgu nuo buities, galiu kurti bet kur ir bet kada, man nereikia išskirtinių sąlygų, išankstinio nusiteikimo.
Galiu kurti virtuvėje, vonioje, kraudamas nešvarius drabužius į skalbyklę, plaudamas grindis – buitis manęs nežudo.
Žinoma, kai išvykstu į gamtą, galiu viską pajausti kur kas labiau, bet ne visada turiu tokią prabangą.
Kai kuriu dainą, nebūtinai turiu groti, ji lindi galvoje – mąstau apie idėją, tekstą.
Daina mezgasi širdyje, ji gali augti dieną, o gali – metus.
Man nereikia, kad mūza nusileistų iš dangaus. Nemanau, kad šeima yra kliūtis kūrybiniam darbui.
– Apie ką labiausiai svajojate?
Aistė: Būtų puiku, jei mūsų dainos pasidarytų žmonių savastimi. Jos pradėtų antrąjį gyvenimą, grupė „Skylė” yra sukaupusi nemažai dainų, tai rimtas palikimas.
Kai kokia nors jaunimo grupė atlieka mūsų dainas, man tai teikia džiaugsmą. Pamenu, pernai pavasarį lankėmės Panevėžyje, kur buvo surengta poezijos šventė, vietos roko grupė, mums atvykus, paruošė staigmeną – užgrojo mūsų dainą.
Rokas: Jei koks nors mūsų kūrinys taps liaudies daina, man bus didžiausias pripažinimas. Romas Lileikis sukūrė dainą „Svajoklis”, bet dabar beveik niekas neprisimena, kas jos autorius. Daina tapo anonimiška.
Nežinau, ar Romas tuo džiaugiasi. Manau, kiekviena liaudies daina kažkada turėjo savo autorių. Jos perduodamos iš kartos į kartą, nes yra ne tik melodingos, bet ir prasmingos, kiekvienas žodis vertas aukso.
Neatsitiktinai atsirado leidinys „Skylėnų dainynas”, jis skirtas mūsų grupės 20-mečiui.
Šia proga galėjome išleisti dar vieną albumą ar surengti koncertą. Bet visa tai jau atsibodę. Geriau leisti natas, dainų tekstus, kad žmonės patys grotų ir dainuotų.