Prie minties kurti naują šeimą vyrai ir moterys prieina skirtingai. Kadangi vyrai labiau kenčia sugriuvus santuokai, šeimai (atsiranda buities rūpesčiai, nuolatinio sekso partnerio nebuvimas, apribotas bendravimas su vaikais), jie ilgiau tempia gumą dėl pakartotinų vedybų. Tuo tarpu moterims pagal savo prigimtį lengviau išsirėkti, išsikalbėti, išsiverkti. Todėl po to moteriai psichologiškai lengviau atsikratyti skausmo, susijusio su santuoka, ir ji vis dažniau pradeda susimąstyti apie pakartotiną santuoką.
Išsiskyręs vyras dažnai išsirenka sau žmoną ne tik tarp netekėjusių moterų, bet ir jaunesnių už save ar našlę. Moteris, kurianti šeimą pakartotinai, retai išteka už savo bendraamžio. Dažniausiai jos išteka už jau išsiskyrusio vyro, kuris būna arba jaunesnis, arba net gerokai vyresnis. Tokį pasirinkimą lemia socialinis psichologinis prioritetas. Mat tikimasi abipusės sielos vienovės ir tuo pačiu santuokinės harmonijos.
Į pakartotinę santuoką žmonės žengia būdami labiau subrendę, protingesni, išmintingesni, galvodami, kad taip daugiau nebepasikartos. Tačiau į antrą santuoką jie atsineša įpročius, stereotipus, nusivylimus, buvusius ankstesnėse santuokose, kuriuos galima pavadinti gyvenimiška patirtimi. Suprantama, negatyvia. Тokiu būdu praeitis dažniausiai aptemdo trokštamą laimę.
Vaikas iš ankstesnės santuokos – viena iš sudėtingiausių ir aštriausių problemų pakartotinoje santuokoje. T.y., jei ankstesnėje santuokoje kiekvienas iš sutuoktinių turi savo vaiką ar vaikų, gali susidaryti labai sudėtinga ir kebli gyvenimiška situacija: „mano, tavo, mūsų“. Toks variantas reikalauja iš sutuoktinių itin didelio supratingumo ir tоlerantiškumo. Moteris turi sugebėti ne tik kantriai ir išmintingai žiūrėti į vyro susitikimus su vaikais iš pirmosios santuokos, bet gal ir su buvusia žmona.
Taigi, svarbiausia šeimoje – tvirtas abipusis ryšys. Ir jei vis dėlto negatyvi praeities patirtis nedavė jums jokios naudos ir iš to nė kiek nepasimokėte, nes ir vėl užlipote ant to paties grėblio, tai naujoje sudėtingoje situacijoje jums reikėtų pasielgti taip, kaip moko japonų išminčiai: sustokite, tris kartus giliai įkvėpkite ir pasakykite vieną žodį „šimatu“ (kirtis ant antro skiemens). Žinoma, gali nepavykti santuoka ir antrą kartą, tačiau, kad bent jūs sau galėtumėte pasakyti, jog stengėtės ir viską padarėte. O jei vis dėlto situacija atsidūrė aklavietėje, protingiausia išeitis – priimti kad ir neteisingą ar net kvailą sprendimą.