Taigi, nepaisant nelengvo savo darbo, daugiausia laiko su savo vaikais praleidžia slaugės (49 proc.). Nekenčia dėl dėmesio stygiaus ir vertėjų vaikai – 48 proc. šios profesijos atstovų įsitikinusių, kad jiems pavyksta derinti profesiją ir tėvystę. Tą patį gali pasakyti ir mokytojai: pašventę save svetimų vaikų mokymui, jie atranda jėgų ir noro bendrauti ir su savo vaikais (47 proc. tarp dirbančių pedagogų).
Tvirtą „taip“ į klausimą, ar kiekvieną dieną leidžia su savo vaikais, atsakė ir kas trečias juristas bei gydytojas (33 proc.). Vos mažiau dėmesingų tėvų tarp analitikų ir pardavimo vadybininkų (po 32 proc.). Patenkinti tuo, kiek laiko skiria savo vaikams, ir buhalteriai bei inžinieriai – 25 procentai. Dėsninga, kad aukštos pareigos atima galimybę daugiau laiko bendrauti su vaikais, todėl tarp direktorių ir kitų vadovų teigiamai į šį klausimą atsakė 21 proc. respondentų.
Šio reitingo pabaigoje atsidūrė viešųjų ryšių vadybininkai ir darbų vykdytojai: tas laikas, kurį jie skiria ir praleidžia su savo vaikais, tenkina tik 19 proc. iš jų. O paskutinėje vietoje tarp tų, kurie galvoja, kad praleidžia pakankamai laiko su vaikais, – asmeniniai vairuotojai (16 proc.). „Daugiausia laiko aš praleidžiu darbe“, - taip aiškino dauguma.
Apklausos dalyviai, kuriems nepavyksta skirti savo vaikams pakankamai laiko, jaučia kaltės jausmą prieš juos: „Be dėmesio, reikia ir pinigų uždirbti. Štai ir galvoji: skirti dėmesio jiems ir nejausti kaltės jausmo, o kada dirbti?“ Daugiausia respondentų, jaučiančių kaltę dėl laiko stygiaus savo vaikams, akivaizdžiai pastebimas ir tarp architektų (66 proc.), žurnalistų bei aktorių (64 proc.), o taip pat ir personalo vadybininkų (62 proc.). Daugiausia respondentų, nepatiriančių kaltės jausmo dėl laiko stygiaus bendraujant su savo vaikais, - tarp dirbančių viešųjų ryšių vadybininkų (16 proc.), vertėjų (15 proc.), direktorių ir inžinierių (po 12 proc.).
Respondentai, kurie negalėjo atsakyti į šį klausimą, teigia, kad vienareikšmiško vertinimo šioje situacijoje tiesiog negali būti: „Kiek aš laiko bepraleisčiau su savo dukterimi, vis tiek to per mažai. Man gal ir mažai, o dukteriai... Tai tik ji gali pasakyti.“