Skandalai, kilę paviešinus nepilnamečių svaiginimąsi alkoholiu,
narkotikais bei seksu, verčia susimąstyti, koks yra pasaulis. Apie tai
kalbėjo į Vilnių atvykusi serbų režisierė Maja Miloš.
Ši menininkė dvejus metus ieškojo nepilnamečių aktorių ir stengėsi
įtikinti jų tėvus, kad toks filmas yra labai reikalingas.
28 metų serbės pirmas pilno metražo vaidybinis filmas „Klipas“ neliko
nepastebėtas.
Pelnęs Olandijos kino kritikų premiją Roterdamo tarptautiniame kino
festivalyje ir apdovanotas „Tigru“, šis filmas rodomas taip pat Vilniaus „Kino pavasaryje“.
„Manau, Lietuvoje taip pat buvo tokių atvejų, kai paaugliai nusifilmavo,
o vėliau kentėjo nuo psichologinės atakos.
Tai, apie ką pasakoja filmas, vyksta kasdien už mūsų buto ar namo sienų,
daugiabučių laiptinėse, kiemuose, netgi mokyklų ar gimnazijų tualetuose.
Nebūtinai vien Serbijoje“, - teigė į Vilnių atvykusi režisierė
M.Miloš.
Filmo siužetas paprastas. Patraukliai keturiolikmetei Jasnai netrūksta
vaikinų dėmesio. Gyvendama nedideliame Serbijos provincijos
miestelyje mergina neslepia, kad jai nuobodu, o savo šeimoje ji jaučiasi
svetima.
Konfliktuodama su savo motina ir vengdama atvirai kalbėtis su sergančiu
vėžiu tėvu paauglė sprunka iš namų.
Kad nenuobodžiautų, ji svaiginasi alkoholiu, narkotikais, seksu, o kad
turėtų ką prisiminti, savo pramogas filmuoja mobiliuoju telefonu.
Iš tikrųjų Jasna ilgisi meilės, švelnumo, o susiduria su žiaurumu, todėl
jaučiasi paniekinta.
Kai M.Miloš kūrė filmą, pagrindinį vaidmenį atliekančiai Isidorai
Simijonovič buvo 14 metų.
„Kiekvienas sprendimas buvo paaiškintas tiek nepilnamečiams, tiek jų
tėvams. Man buvo svarbu išsikovoti visų pasitikėjimą.
Pagrindinėse sekso scenose vaikai nesifilmavo - arba vaidino jų
dubleriai, arba buvo naudojami vizualūs efektai“, - pasakojo režisierė
M.Miloš.
Aktorei I.Simijonovič sunkiausia buvo vaidinti scenas, kur reikia
tvirtesnių vaidybos įgūdžių, pavyzdžiui, scenos su suaugusiais
aktoriais. Tuo tarpu filmo epizodai, kur veiksmas susijęs su seksu, jai
atrodė kur kas paprastesni, juokingesni ir lengviau įveikiami.
Kai kurias scenas filmavo pati režisierė, bet didžiąją dalį -
paaugliai aktoriai, naudodami mobiliuosius telefonus. Menininkė siekė,
kad filme nesimatytų profesionalaus operatoriaus braižo.
„Kokia buvo reakcija, kai baigtą filmą pamatė nepilnamečiai aktoriai ir
jų tėvai?“ - pasiteiravau režisierės M.Miloš.
„Filmas pranoko jų lūkesčius. Tiek vaikai, tiek jų tėvai nesitikėjo, kad filmas bus toks
emocingas. Kai kurios nepilnamečių motinos pasižiūrėjusios šį filmą
verkė“.
Festivalio kino programos sudarytojas Edvinas Pukšta prisipažino, kad
drąsių filmų apie paauglius labai trūksta: „Žiaurus, emociškai sekinantis filmas, mane labai sukrėtė, sakyčiau, „nunešė stogą“. Pamačiau sąžiningą filmą apie tai, kaip
mes gyvename“.
Jis priminė, kad Lietuvoje taip pat yra nemažai paauglių, kurie
svajoja pabėgti iš namų, jiems neįdomios nei pamokos, nei pati mokykla.
Tačiau turėdami mobilųjį telefoną jie nenuobodžiauja, nes gali
fiksuoti kiekvieną akimirką ir vėliau viešinti klipus „YouTube“.
Nepagražintą istoriją kino salėje stebėjusi Vilniaus „Jaunimo linijos“
koordinatorė Lina Rasimaitė įvertino, kad filme kuriami elgesio modeliai
buvo tikroviški, lengvai atpažįstami, nes režisierei pavyko užčiuopti
paauglišką būdą.
Juk prieš keletą dešimtmečių Lietuvoje ragauti alkoholio išdrįsdavo tik
vyresnių klasių moksleiviai, o dabar pratinasi traukti dūmą, „gerti ir
neapsivemti“, kaip kalbėjo filmo herojai, gerokai jaunesni vaikai.
- Kaip dažnai vaikai skundžiasi, kad tėvai jų nesupranta? -
pasiteiravau L. Rasimaitės.
- „Jaunimo linija“ - tai emocinės paramos teikimas telefonu ir
internetu. Pernai visoje šalyje „Jaunimo linijos“ savanoriai atsiliepė
į 92 tūkstančius skambučių ir parašė 1,7 tūkstančio elektroninių laiškų.
Iš jų - daugiau nei 5,7 tūkstančio kartų savanoriai kalbėjosi telefonu
su jaunesniais nei 18 metų asmenimis, kurie dalinosi savo sunkumais.
Panagrinėjus, dėl kokios priežasties nepilnamečiai pirmiausia puola
skambinti į „Jaunimo liniją, paaiškėjo, kad jiems dažniausiai neduoda
ramybės santykiai su tėvais.
Tarp sunkumų, dėl kurių paaugliai kreipiasi telefonu ar laišku,
pirmoje vietoje - savižudybės rizika, o antroje vietoje -
santykiai su tėvais ar globėjais.
- Kodėl virtualus pasaulis yra paaugliui tikroviškesnis už tą aplinką, kurioje jis gyvena?
- Internete galima susirasti tūkstančius patrauklių dalykų. Tai nėra
blogai. Sunkumų kyla, kai virtualiai erdvei yra skiriama neproporcingai
daug laiko, taip sąmoningai ar nesąmoningai atsitraukiant nuo aplinkos.
Paauglio kasdienybė yra pilna iššūkių, netikrumo, neaiškumo, tam tikro
chaoso.
Tuo tarpu virtuali erdvė dažnai tampa vieta, kur viskas vyksta ramiau,
smagiau - būtent taip, kaip nori paauglys. Tai kur kas saugesnis
prieglobstis.
Į „Jaunimo liniją“ skambina taip pat tėvai, norintys, kad jų vaikai
leistų mažiau laiko prie kompiuterio. Taip atsitinka, kai vaikai
susiduria su kliūtimis, kurių nemoka patys įveikti.
- Kaip dažnai Lietuvoje pasitaiko tokių atvejų, kai filmuodami vakarėlius paaugliai apsinuogina, viešai platina intymių santykių vaizdus?
Kaip dažnai dėl šios priežasties nepilnamečiai patiria patyčias?
- Didėjant technologinėms galimybėms, kai įmanoma filmuoti telefonu,
vis daugiau būna tokių skaudžių atvejų, pavyzdžiui, nufilmuojamos ir
paviešinamos paauglių sekso ar smurto scenos.
Internetinės patyčios ypatingai skaudžios vaikui - žinutė ar
vaizdai per trumpą laiką pasiekia didelį ratą žmonių.
Tačiau tokios informacijos skleidėjas dažnai lieka anonimiškas, nes
nėra lengva nustatyti jo tapatybę.
Iš 92 tūkstančių skambučių, kurių pernai šalyje sulaukė savanoriai,
patyčios užima aštuntą vietą (po savižudybės rizikos, santykių su
tėvais, draugais, santykių su partneriu, pašlijusios psichikos ir
fizinės sveikatos bei vienišumo).