Kovo viduryje iš saulėtos Afrikos į vėsoką Lietuvą atvykęs G. Diawara su sutuoktine teatro režisiere ir neseniai Lietuvos garbės konsule Malyje paskirtąja V. N. Prėskienyte nemanė, kad jų viešnagė užsitęs.
Gaoussou jau praėjusį pirmadienį turėjo išvykti į savo tėvynę Malį, tačiau per televiziją išgirdęs žinias, kad dėl šalyje kilusio karinio perversmo uždarytos šalies sienos ir oro uostas, nutarė atidėti kelionę.
V. Diawaros tėvai dėl to nesikremta, nes galės daugiau laiko praleisti su anūkais.
Pora viliasi, kad po Velykų situacija Malyje taps stabili ir jie galės grįžti į savo namus.
Gaoussou namai Malio sostinėje – įkvėpimo šaltinis. G. Diawarai prie rašomojo stalo gimė penkios poezijos rinktinės, du romanai, daugybė esė, novelių. Muzikanto tėvas iš viso yra parašęs apie dvidešimt knygų.
Tačiau viešėdamas sūnaus namuose Vilniuje ir pirmąkart žvelgdamas į jauniausią anūkę Izabelę, gimusią šių metų kovo 4-ąją, Gaoussou patyrė didžiulį jaudulį ir džiaugsmą.
Šiuos jausmus po kelių dienų vyras įamžino prancūzų kalba sukurtame eilėraštyje, skirtame Izabelei.
G. Diawarą ir jo žmoną Viktoriją pirmasis susitikimas su sūnaus Viktoro ir marčios Živilės vaikais – pustrečių metų Kipru ir naujagime Izabele – sugraudino iki ašarų.
Seneliai džiaugiasi, kad jų giminės šaknys driekiasi Lietuvoje.
„Visada svajojau, kad mano šeima – žmona ir mūsų vaikai Gabija bei Viktoras – būtų kartu.
Afrikoje – labai daug problemų ir skurdo. Jeigu mūsų vaikai būtų gyvenę Malyje, jie nebūtų pasiekę to, ką turi dabar.
Jeigu ir aš nebūčiau studijavęs Rusijoje, o po to nevykęs į stažuotes Prancūzijoje ir Jungtinėse Amerikose Valstijose, nebūčiau tapęs išsilavinusiu ir Vakarų Afrikoje žinomu žmogumi.
Todėl mes susitaikėme, kad vaikai augtų be mūsų – mokslo siektų Europoje”, – sakė G.Diawara, daugiau nei prieš keturis dešimtmečius su lietuve Viktorija susipažinęs Maskvos M. Gorkio literatūros institute.
Daugiausia laiko Malyje su žmona praleidžiantis Gaoussou Vilniuje – retas svečias. Pastarąjį kartą Lietuvos sostinėje jis viešėjo 1984-aisiais.
Jo žmona į gimtinę buvo grįžusi tuomet ir dar du kartus – 2002-aisiais ir 2007-aisiais.
Tačiau tėvai nesijaučia atitolę nuo savo vaikų. Atžalos juos kas kelerius metus aplanko Malyje.
Viktoras 2008-aisiais savo išrinktąją Živilę nusivežė į Bamaką supažindinti su savo tėvais.
Šios viešnagės Vilniuje metu Gaoussou ir Viktorija patirs dar daugiau džiaugsmo – susitiks su visais keturiais savo anūkais.
Vilniuje nuomojamame bute kartu su seneliais iš Malio įsikūrė ir Diawarų dukters Gabijos puspenktų metų sūnus Julius.
Prasidėjus Velykų atostogoms iš Vokietijos atvyks ir vyresnioji Gabijos duktė vienuolikametė Sofija.
„Kai gimė Sofija, jos garbei taip pat parašiau eilėraštį”, – patikino G.Diawara, kurio širdį dar kartą suvirpino šį pavasarį gimusi Izabelė.
Ant popieriaus lapo ranka užrašytos eilės spinduliuoja meilę gyvybei.
V. N. Prėskienytė pažodžiui išvertė vieną posmą: „Jos vardas – Izabelė, besišypsantis Angelas, atkeliavęs su pavasariu. Jos vardas – Izabelė, pirmoji pavasario gėlė snieguolė, paslaptingu aromatu. Jos vardas – Izabelė. Tai – Lietuva graži.”
Gaoussou ir savo vaikus gimtadienio ar Naujųjų metų progomis sveikina siųsdamas eiliuotus sveikinimus.
„Aš nemoku rimtais žodžiais atsakyti net į vaikų sveikinimus, dažniausiai jiems atsakau eilėmis”, – šypsojosi V. Diawaros tėvas.
Neseniai jis sukūrė poemą „Metų laikai”, kurioje pasakoja apie savo vaikystę, įpindamas ir įspūdžius iš anūkų vaikystės.
„Nors mano ir anūkų vaikystė prabėgo skirtingais dešimtmečiais, mūsų giminės vertybės išliko tos pačios.
Mus siejanti gija – gėris”, – įsitikinęs rašytojas iš Malio, kuriame šiomis dienomis verda neramumai.
Vilniaus centre šiuo metu įsikūrę Gaoussou ir Viktorija jaučiasi lyg namuose, nes juose nuolat įjungtas televizorius padeda sekti karštus įvykius Malyje.
Viktorija kartais skambina telefonu savo draugėms į Bamaką pasiteirauti apie situaciją šalyje.
„Maištaujantys šalies kariai užėmė prezidento rūmus. Niekas nežino, kur yra šalies prezidentas Amadou Toumani Toure.
Tačiau mano pažįstami Malyje patikino, kad prezidentas buvo suimtas ir tuo metu neteko sąmonės. Jis kažkur buvo išvežtas.
Pasklido gandai, kad prezidentas slepiasi JAV ambasadoje, bet ambasada faktą paneigė. Vėliau pasigirdo kalbų, kad jis pabėgo į Gvinėją. Bet šios šalies vadovai tai irgi paneigė.
Pučistai ramina, kad prezidentas – saugus”, – Malyje gyvenančių draugų perduotomis naujienomis dalijosi V. Diawaros motina.
Bičiulės telefonu pasakojo, kad šalyje padaugėjo plėšikavimo atvejų.
Išvykdami iš Bamako Diawaros užrakino savo namo duris ir patikėjo jį prižiūrėti sargui.
Tačiau ar grįžę ras savo būstą tokį, kokį paliko, neaišku.
Žinodami, kad šeimos ilgai nėra namuose, apšvarinti namą galėtų net ir kaimynai ar tas pats sargas.
Juk jie galėtų pasakyti, kad namą apiplėšė banditai. Tačiau pora nieko pakeisti negali.
Tad Gaoussou smagiai leidžia laiką žmonos gimtajame Vilniuje – dvidešimties knygų autorius, dramaturgas, Bamako universiteto profesorius G. Diawara neseniai skaitė paskaitas Lietuvos sostinėje vykusiose Frankofonijos dienose, žaidžia su anūkais ir eina į teatrą.
Džiugus susitikimas su artimaisiais nors kuriam laikui atitolina nuo neramumų Gaoussou tėvynėje.
Vaikus ugdė lietuviška dvasia
1970-aisiais šeimą sukūrę Gaoussou ir Viktorija jautėsi lyg tarp dangaus ir žemės: vyras blaškėsi po pasaulį ieškodamas būdų aplankyti iš Sovietų Sąjungos neišleidžiamą žmoną.
Viktorija Vilniuje augino 1970-aisiais gimusią dukterį Gabiją ir bandė išvykti į Malį. Tai pavyko tik 1979-aisiais, kai sūnui Viktorui buvo vieneri.
Malyje vyrauja poligamija – vyrai turi po kelias žmonas. Gaoussou tėvas turėjo keturias žmonas, kurios pagimdė 11 sūnų ir 17 dukterų. Nemažai jų anksti mirė nuo tuberkuliozės.
Iš gausios šeimos vienintelis Gaoussou turi vieną žmoną ir tik du vaikus. Jo broliai ir seserys sukūrė tradicines gausias šeimas.
Viktorija suprato, kad vos tik įkėlusi koją į svetimą kraštą privalo aiškiai parodyti, jog ji ir jos šeima negyvens pagal Malio tradicijas.
Dėl to Diawarų giminė neužsirūstino – nutarė, kad gimtinę palikusi moteris turi teisę tvarkytis taip, kaip jai patinka.
Nors Viktorija oficialiai nepakeitė savo pavardės į vyro pavardę, Malyje visi ją vadina Diawara, nes lietuviška pavardė maliečiams – per sudėtinga.
Vaikus Diawaros auklėjo laisva dvasia. Ir Gabija, ir Viktoras, sulaukę vos dešimties metų, išvyko iš namų mokytis į lietuvišką Vasario 16-osios gimnaziją Hiutenfelde, Vokietijoje.
Šiuo metu Gabija Diawara (41 m.) su šeima gyvena Vokietijos mieste Heidelberge. Vokiečių kalbos mokytoja dirbanti G. Diawara su atžalomis tarpusavyje bendrauja lietuviškai.
Vaikai su tėvu vokiečiu kalbasi vokiškai. Jie taip pat moka ir senelio Gaoussou gimtąją prancūzų kalbą.
„Gerai, kad vaikai gyvena Europoje, nes nežinau, ką jie veiktų Malyje. Jauniems ten nėra darbo. O menininkams juo labiau. Artistai ten nėra gerbiami. Kadangi esu baltaodė, turiu gerklę, neleidžiu, kad mane stumdytų”, – patikino jau 33 metus Malyje gyvenanti garsaus Lietuvoje muzikanto V. Diawaros motina.