„Tuoktis geriausia ten, kur vyksta pagrindinis poros dvasinis gyvenimas“, - mano kunigas Ričardas Doveika. Į dažną sužadėtinių klausimą, kokio dydžio auką reikėtų palikti bažnyčiai po vedybų ceremonijos, dvasininkas dažniausiai neatsako arba taktiškai išsisuka: „Nuo cento iki milijono.“
Kurią bažnyčią pasirinkti?
Geriausia, kai pora tuokiasi jaunojo ar jaunosios parapinėje bažnyčioje (parapija – tai teritorija, kurios gyventojus aptarnauja konkrečios bažnyčios kunigai – red.).
„Nebent tikintieji nuolat lanko ne savo parapinę bažnyčią. Tuomet tuoktis geriausia ten, kur vyksta pagrindinis poros dvasinis gyvenimas – kur sekmadieniais lankosi mišiose, dalyvauja bendruomenės veikloje“, - pasakojo kunigas R. Doveika.
Kartais sužadėtinių pasirinkimą lemia bažnyčios grožis ar joje tarnaujantis dvasininkas. Vestuvių planuotojos Kristinos Kaikarienės teigimu, yra populiariosios bažnyčios, kuriose tuoktis nori ypač daug porų. Kaune tokia – Vytauto, Vilniuje – Onos bažnyčia. Panevėžiečiai ir šiauliečiai mieliausiai renkasi miestų katedras. Dėl savo architektūros ir vietos patraukli Palangos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų bažnyčia.
Specialistė nesiūlo pasiduoti madai: „Santuoka bažnyčioje – tai daugiau nei suknelė ar graži salė. Nuotakoms stengiuosi sakyti, kad vestuvėse gražiausia bus ji ir bet kurioje bažnyčioje bus gražu. Bandau atkalbėti nuo „madingų“ pasirinkimų. Santuoka per daug tikras dalykas, kad vaikytumėmės mados. Juolab kad „madingos“ bažnyčios vasarą primena konvejerį. Tai turėtų būti šventė, o ne duoklės madai atidavimas.“
Jei liko 3 mėnesiai...
Į bažnyčią dėl santuokos reikia kreiptis likus mažiausiai trims mėnesiams iki tuoktuvių dienos. Šis laikas skiriamas įsimylėjėliams pasirengti – lankyti vadinamuosius sužadėtinių kursus, jei reikia, priimti krikštą, pirmąją komuniją, atlikti išpažintį ar priimti sutvirtinimo sakramentą.
Nors pasirengimo santuokai kursams pakanka 3 mėnesių, būna, kad poros tokius kursus lanko ir metus iki santuokos ar ilgiau.
Susitikę su kunigu, sužadėtiniai pildo specialias anketas, dvasininkas užduoda porai klausimus apie jų pasirinkimą ir pasirengimą tuoktis, požiūrį į santuoką. Ši dalis paprastai sužadėtinius labiausiai baugina, ypač, kai pora nepažįsta kunigo ir nėra tvirtai apsisprendusi, kodėl nori tuoktis bažnyčioje.
Reikalingi dokumentai
Kone svarbiausi dokumentai norint gauti santuokos sakramentą – krikšto pažymos. Jas reikia pasiimti ten, kur sužadėtiniai buvo pakrikštyti. Krikšto pažymos galioja pusę metų nuo išrašymo.
Jei tuokiamasi ne savo parapijoje, bet kitoje, iš savo parapijos klebono reikia gauti leidimą tuoktis už parapijos ribų.
Be sutvirtinimo sakramento?
„Sutvirtinimo sakramentas – pageidaujamas, - sakė R. Doveika. - Geriau, kad į santuoką ateitų katalikai, kurie būtų priėmę ir sutvirtinimo sakramentą.“ Jei neįmanoma sutvirtinimo sakramento priimti iki santuokos, sužadėtiniai pasižada tai padaryti kuo greičiau po vestuvių.
Aukų dydis
„Kainyno“, kiek kurioje bažnyčioje reikėtų aukoti, nėra. Anot R. Doveikos, to niekada ir nebus. Konkrečių sumų neįvardija nei kunigai, nei vestuvių organizatoriai.
„Niekada nepatariu, kiek aukoti, manau, būtų neetiška. Aukos dydis – privatus kiekvienos poros reikalas. Mano manymu, tai galėtų būti nuo 50 iki 200 litų, - kalbėjo K. Kaikarienė. - Rusų cerkvėse – kitaip, yra parengtas konkrečių paslaugų kainynas. Jei nori kažkiek žvakučių, padaugini vienos kainą iš to skaičiaus ir matai, kiek reikės mokėti. Jaunavedžiai žino, kad sumokėję tam tikrą sumą, jie gaus tam tikras paslaugas.“
Žinoma, Dievo palaiminimas į paslaugų sąrašą neįeina. „Sakramentai nėra įkainojami. Manęs daug kas klausdavo, kiek pinigų palikti, bet niekada per 13 metų nesu įvardijęs aukos dydžio. Esu pasakęs – nuo 1 cento iki milijono“, - pasakojo R. Doveika.
Jam svarbiausia atrodo protingumo principas. „Atvažiuoja limuzinai, vyksta dešimtis tūkstančių kainuojantis pokylis, o bažnyčiai paliekama 50 litų. Keistas toks sprendimas. Auka – tai dėkingumo, brandos, sąmoningumo, atsakomybės už bendruomenę ženklas“, - tvirtino kunigas.
Pamiršote paaukoti?
Kita vertus, net ir „prašovus“ su aukos dydžiu, galima klaidą atitaisyti vėliau. Dvasininkas prisimena atvejų, kai sutuoktiniai pamiršo palikti auką. Kai kurie jų praėjus dviem ar keturiems mėnesiams prisimena, grįžta, paaukoja. Tai, pasak R. Doveikos, neturėtų kunigo nustebinti ar įžeisti.
„Auka nėra klebono nuosavybė ar atlyginimas. Taip, tos aukos dalis atitenka kunigui, bet dalis atitenka ir bendruomenei – žmonėms, kurie padeda surengti šventę ir palaikyti bažnyčią – vargonininkams, zakristijonams, bažnyčios puošėjams, valytojams, taip pat mokesčiams už elektrą, išlaidas gėlėms ir kitus buitinius reikalus“, - pasakojo Vilniaus Šv. Kryžiaus bažnyčios rektorius.
Vieni auką paduoda kunigui pildydami anketas, kiti – po santuokos. Dažniausiai pinigai įdedami į vokelius.
Statistikos departamento duomenimis, pernai Lietuvoje iš viso susituokė 19 219 porų.