„Drakono ženklas“
Žingsniuodama jaukiomis gimtojo miesto gatvelėmis niekaip iš galvos negalėjau išmesti minčių apie piešinius ant kūno. Akis užkliuvo už tatuiruočių salono „Drakono ženklas“. Akimoju sumečiau – o kodėl gi apie tai nepasiteiravus šios srities meistrų. Pasak tatuiruočių meistro Dariaus, salone dažniausiai apsilanko moterys, perkopusios trisdešimtuosius gyvenimo metus. Jos renkasi švelnius, gražius piešinius, pavyzdžiui, drugelius, gėles, subtilius ornamentus. Tuo tarpu vyrai dažniausiai pageidauja išskirtinai tam tikrų ornamentų. Na, o brutalius vaizdus šiam meistrui teko tatuiruoti vos keletą kartų. Dažniausiai pasirenkama tatuiruotė yra vadinamojo „cigarečių pakelio“ dydžio (9 cm x 6 cm). Jeigu klientas nori labai mažos tatuiruotės, stengiamasi jį perkalbėti, nes jos ir negražiai atrodo, ir jas darant tenka atsisakyti tam tikrų detalių. Be abejo, su kiekvienu apsilankiusiuoju pasikalbama, pamažu sužinoma, kokio piešinio žmogus norėtų. Dažnas klientas iš anksto būna sugalvojęs, koks piešinys puoš jo kūną. O jeigu nežino, ko pageidautų, patariama, kas konkrečiam žmogui tiktų, juk bendraujant daugiau ar mažiau sužinai koks tai žmogus. Taip pat patariama, kurią kūno vietą būtų gražiausia padabinti piešiniu, kuri tatuiruotės vieta bus skausmingiausia, o kur ne taip skausminga. Beje, pastebėta tendencija, jog vis dažniau apsilanko tėvų lydimi paaugliai, pageidaujantys tatuiruotės, kuri būtų panaši į jų dievinamos žvaigždės, arba tėvai savo vaikams salone parenka piešinį.
Procesas
Tatuiruotės darymo seansas prasideda nuo eskizo, kurį tatuiruočių meistras sukuria atsižvelgdamas į kliento pageidavimus. Po to piešinys „pernešamas“ ant kūno. Tatuiruotės atliekamos specialiomis mašinėlėmis, kurių pagalba ant kūno galima padaryti net ir pačius sudėtingiausius piešinius. Ypač plonytė adata, kuri juda labai greitai, į odą prasiskverbia 0.1 - 0.2 mm. Proceso skausmingumas priklauso nuo vietos ant kūno, piešinio didumo ir be abejo, žmogaus jautrumo. Yra išskirtos pačios skausmingiausios tatuiruočių darymo vietos – ant šono, pilvo, stuburo, sėdmenų, pažastyse ir intymiose vietose. Tatuiruotė yra daroma vienkartinėmis adatomis ir pirštinėmis, speciali mašinėlė valoma antiseptiniu tirpalu. Pasidabinus tatuiruote ne mažiau svarbi ir jos priežiūra, nes kurį laiką oda aplink piešinį būna paraudusi taip pat gali šiek tiek peršėti. Todėl keletą dienų, dažniausiai penkias, tatuiruotę reikia tepti odą gydančiomis priemonėmis. Be to, pora savaičių rekomenduojama vengti saulės, nesimaudyti vonioje, neplaukioti atviruose vandens telkiniuose bei šiuo laikotarpiu nesportuoti.
Psichologinis momentas
Specialistai sako, jog tatuiruotė identifikacijos su tam tikra grupe ženklas. Tai neverbalinis ženklas, kuris perduodamas kitiems. Be abejo, motyvų, kodėl žmonės darosi tatuiruotes, gali būti daug, bet vienas pagrindinių yra būtent šis. Pasidomėjus istorija, aptinkame, kad tatuiruotes beveik visais atvejais turėdavo vadinamieji blogiečiai, kurie ne tik turėjo savotišką galią, bet ir kovojo prieš visuomenę, norėjo įrodyti, kad nebijo tokie būti. Žmonės, kurie tatuiruodavosi savo noru, tarsi stiprindavo savo indentiteto jausmą, pavyzdžiui, jie nebijodavo parodyti, kas jiems patinka, kas jie tokie yra. Beje, tai yra išlikę iki mūsų laikų. Kartais nutinka, kad ankstyvoje jaunystėje pasidarius pirmąją tatuiruotę žmogus tampa savotiškai priklausomas, jam norisi vis naujų tatuiruočių. Jeigu toks žmogus susitinka su kitais, kurie taip pat apimti azarto daryti vieną tatuiruotę po kitos, dažniausiai išsitatuiruojamas visas kūnas ir ant odos nebelieka laisvo plotelio. Psichologiškai vertinant, žmonės tatuiruotes darosi norėdami būti pastebėti, tokiu būdu išreikšti save, transliuoti pasauliui kažkokią žinią, pavyzdžiui, aš esu „kietas“, aš myliu, aš kažko netekau arba priklausau kažkokiai grupei, noriu išreikšti tam tikrą signalą.
Vertinama skirtingai
Kažkur teko skaityti, jog tatuiruotės – tai stilinga ir prašmatnu, tai pabrėžia kūno grožį, tai yra ne tik papuošimas, bet ir tam tikra filosofija. Galbūt. Greičiausiai į šį klausimą vienareikšmiai pakankamai sudėtinga atsakyti. Tad bus bent keletas žmonių grupių – vieniems tatuiruotės negražu, kitiems – gražu ir tai yra kūno papuošalas. Dar kitiems bus sudėtinga apsispręsti, ar jiems tai gražu ar ne. Beje, nederėtų pamiršti, kad jauniems žmonėms nemenką įtaką daro pop kultūra – jeigu jaunuomenė mato, kad jų dievinamas atlikėjas turi tatuiruočių, tai labai dažnai ir patys panašiomis pasidabina. Toks elgesys vadinamas tapatinimusi su tam tikra asmenybe. Vertinant paauglių norą tatuiruotis, greičiausiai tai būna ir paties vaiko užgaida, ir tėvų noras. Nes tarp šių paauglių yra tam tikra subkultūra, kurioje tatuiruotės vertinamos. Pavyzdžiui, kažkas klasėje jų jau turi, tai yra madinga, paaugliai jaučiasi esantys ypatingi, iškirtiniai, tai tam tikras neverbalinis signalas, kad aš esu savotiškai „kietas“. Be to, ne tik jaunuomenė linkusi darytis tatuiruotes, bet ir vadinamojo balzakiško amžiaus moterys dažnai puošia savo kūną tatuiruotėmis. Toks elgesys vertinamas kaip noras pasidalinti informacija, kad tokia moteris yra išskirtinė, ypatinga, jos nuomone tatuiruotė yra savotiškai seksualu. Beje, ir nūdien kai kuriose vakarų šalyse tatuiruotės laikomos žemos kultūros, išsilavinimo stokojančių žmonių atributu.
Pasižvalgykime
Klaidžiojant istorijos vingiais aptinkame, jog piešimo ant kūno menas buvo praktikuojamas nuo neatmenamų laikų, o tiksliau siekia pirmykščio meno ištakas. Mūsų protėviai piešiniais ant kūno ženklindavo gentį, rangus jos viduje, taip pat besiruošdami medžioklei ar ketindami užkariauti kitas gentis margindavo savo kūną tam tikrais raštais. Plačiausiai paplito poodiniai piešiniai, tačiau nykstant gentinei visuomenės sanklodai išnyko ir tokio atskirumo poreikis. Tiesa, šis poreikis išsilaikė uždarose žmonių grupėse, pavyzdžiui, tarp jūrininkų ir ypač piratų, kriminalinių susivienijimų, kalinių, atskirose kareivių grupėse.
XX–XXI amžių sandūroje tatuiruotės atgimė tam tikroje intelektualinėje erdvėje, tarp artistų, ekstravagantiško jaunimo tarpe, ištobulėjo tatuiravimo technika.
Kai kuriose šalyse (pvz., Indijoje) ir šiandien populiaru nuotakos rankas ir kojas padabinti išskirtinio grožio ir subtilumo raštais, nors ir greitai pranykstančiais. Šiose šalyse ir dvasiniai vadovai puošia savo kūną tam tikrais raštais.
Senovės egiptiečiai taip pat praktikavo piešinius ant kūno. Tik šis menas buvo subtilus ir bemaž nekrintantis į akis. Archeologų tyrinėjamose mumijose, kurių oda buvo pakankmai gerai išsilaikiusi, aptikta ir ištatuiruotų ornamentų.
Apibendrinant galime teigti, jog kūno dailinimas piešiniais daugiau ar mažiau visuomet buvo madingas. Kartais jis perteikdavo tam tikrą informaciją, o kartais tebūdavo savotiškas kūno papuošalas.
Konsultavo psichologė Daiva Balčiūnienė