„Neturėčiau – nevirčiau. Šiandien turiu”, – trukteli pečiais Kristina. Kol vaikai miega po pietų, mudvi galime pasikalbėti.
– Savo Šeimos centre turite ne tik vaikų priežiūros grupę kaip įprastame darželyje, bet ir skaitote paskaitas tėvams. Argi reikia mokytis būti tėvais?
– Visą gyvenimą mokomės jais būti, tik svarbu, iš ko mokomės. Gal iš savo klaidų, karčios patirties?
Jei norime vairuoti automobilį – mokomės, įgyti profesiją – mokomės, suteikti pirmąją medicinos pagalbą – mokomės. O juk santykiai tarp tėvų ir vaikų dar svarbesni už išvardytus dalykus.
Visi tėvai nori, kad vaikai užaugtų atsakingi, laisvi, kūrybiški. Aš nežinojau, kaip tai pasiekti. Norėjau, dariau, bet mačiau, kad nelabai pavyksta.
Tuomet pradėjau domėtis. Esu baigusi filologiją ir režisūrą. Prieš trejus metus Kauno geštalto studijų centre baigiau individo ir šeimos konsultavimo programas. Todėl įkūriau Šeimos centrą ir pati vedu tėvystės įgūdžių pamokas, kviečiu ir psichologus.
Taip, daugelis nesupranta tokių pamokų svarbos. Didžiausi trukdžiai – pinigai. O kai pasakau, kad tai nemokamai, tada prisimena, kad laiko neturi.
– Kaip spėjate suktis, juk turite dvi dukteris – Gabrielę (12 m.) ir Patriciją (9 m.) – iš pirmosios santuokos su buvusiu žinomu televizijos laidų vedėju Mariumi Veseliu. Antroji santuoka jums padovanojo Lėją (2,5 m.) ir Timotiejų (1,3 m.).
– Mes turime savanorių – be jų nieko nebūtų. Kiekvienas žmogus – tiek lankantis paskaitas, tiek aukojantis savo laiką savanorystei – mums yra svarbus.
– Išsilaikote vien iš paramos. Turbūt nuolat sukate galvą, iš kur gauti pinigų?
– Būna, naktį atsibundu nuo panašių minčių. Bet pažadina ne kančia, o mintis, ką tiksliai turiu padaryti. Keliuosi ir einu kam nors parašyti laiško su prašymu paaukoti. Dar taip nebuvo, kad dėl pinigų nemiegočiau.
– Šiais laikais viskas suskaičiuota: pinigai, laikas, net emocijos. Juk jūs, darydama gera, turėtumėte už tai ką nors gauti?
– Ir gaunu! Būna, 18 valandą turiu vesti paskaitą, o jau nebėra jėgų. Skiriu sau pusvalandį, viską apgalvoju, nusiraminu – ir paskaitą pradedu kylančiais sparnais. Ir pavyksta, kai jaučiu, kaip tėvams reikia to, kuo dalijuosi.
Viena motina džiaugiasi, kad vaikai namie nebešaukia. Kita pagaliau atsipalaidavo ir sako vėl mylinti savo vaikus. Kitas tėvas juokdamasis prašo dažniau skaityti paskaitas, nes gavęs teigiamą užtaisą ištveria vos porą dienų.
Svarbu matyti savo darbų prasmę. Pažįstu žmonių, kurie uždirba didžiulius pinigus, bet nemato prasmės.
– Mes šnekamės, vaikai miega, bet namai vis tiek pilni svetimų žmonių – kas nors juos tvarko, kas nors sukasi virtuvėje. Argi nepavargstate nuo daugybės žmonių aplinkui?
– Tik neseniai prisiminiau savo vaikystės svajonę, kad visada svajojau apie didelius namus, kuriuose visiems būtų gera. Ir netgi galėtų ateiti svetimi – kai nebežino, kaip elgtis.
Štai vakar atėjo mergina kamuojama labai niūrių minčių. Mudvi radome ramų kampą, pasikalbėjome, išgėrėme arbatos. Pakviečiau ją pernakvoti.
Mindaugas, mano vyras, juokėsi: „Ar prisimeni, kiek žmonių pakvietei? Ar tikrai visiems užteks vietos sugulti?”
Negaliu pasakyti, kas turėjo įtakos tokiai svajonei, tokiai veiklai. Sako, kad kai kada mus nuteikia patirtos bėdos. Taip, išgyvenau skyrybas, iš mirties gniaužtų po avarijos vadavosi duktė Gabrielė. Bet ne tai mane nuteikė – atvirų namų idėja gyvenau nuo vaikystės.
– Virtuvėje ant palangės guli Biblija. Esate prasitarusi, kad kas savaitę gyvenate vis kokia nors eilute iš jos. Kokia – šią savaitę?
– „Laiduoju tikrai žinąs, ką užsimojau dėl jūsų.” Tai Viešpaties žodis. Dėl jūsų gerovės, o ne dėl žalos. „Noriu jums teikti vilties sklidiną ateitį”, – perskaito Kristina. – Nebūna atsitiktinių dalykų, yra jėga, kuri žino, kam galėčiau pasitarnauti geriausiai.
Jei yra iššūkių – tai vis tiek dėl mano pačios gerovės. Galbūt ko nors turiu išmokti.
– Daug atiduodate svetimiems. Ar dėl to nenuskriaudžiate vaikų, vyro?
– Kiekvieną dieną planuoju, kiek galiu save dalyti kitiems. Taip, kai kada pasijuntu esanti bloga motina, pavargstu. Atsisėdu, pergalvoju viską, kitaip paskirstau laiką, apmąstau, kaip galėčiau labiau atsiliepti į vaikų poreikius, ir imuosi veiksmų.
– O vyras? Juk nuo judviejų santykių priklauso visa atmosfera namie.
– Mūsų laikas – nuo devintos valandos vakaro, kai sugula vaikai. Geriausias patarimas norint išsaugoti ryšį – kalbėtis.
– Ne viena moteris pasakytų, kad ne viską reikia vyrui sakyti.
– Santuoka nukenčia, kai žmonės pradeda mažiau kalbėtis, kai viską daro iš inercijos. Pavojinga patekti į rutinos spąstus. Grįžti iš darbo, lyg ir pavalgai kartu, lyg ir sėdi kartu, žiūri televizorių...
Paskui – intymumo akimirkos – per jas irgi nepakalbėsi.
Kalbėtis – taip paprasta ir kartu sudėtinga. Bet tik kalbėdamasis matai, kuo tavo žmogus gyvena.
Apie ką kalbėtis? Net ir dešimt metų iš eilės darant tuos pačius darbus atsiranda niuansų, kuriuos smagu ar verta aptarti. Kasdien būna dalykų, kurie sukelia emocijų.
Kai jomis dalijiesi, išgyveni artumo jausmą. Prisiminkite – kai eidavote į pasimatymus, juk viskas buvo įdomu ir kalbėtis galėjote valandų valandas.
Neišsakyti lūkesčiai ir nuoskaudos – santuokos žudikai.
Reikia sekti save. Ir pati tai darau: kartkartėmis pagalvoju, ar ne per daug įsigyvenau tik į tai, ko noriu aš. Turiu šimtus idėjų, bet jei joms atsiduočiau, neliktų laiko nei vyrui, nei vaikams.
Reikia išlaikyti pusiausvyrą. Klausiu savęs: ar padariau šiandien ką nors gera savo vyrui, ar skyriau jam dėmesio?
Turime žaidimą: savaitės pabaigoje klausiame vienas kito, ar pastebėjo, ką jo labui padarėme.
Labai gerai taip pasitikrinti. Galbūt tik tau atrodo, kad darei, o kitas net nejuto. O gal neįvertino.
O kartais po visos savaitės net baugu klausti, ar ką nors juto, nes žinai, kad nieko gera nepadarei. Tada būna taip baisu!
Visada verta apmąstyti tris dalykus: ar auga meilė, ar esu atsidavusi šiam žmogui ir ar išlikusi aistra.
Visus tris dalykus vienodai svarbu puoselėti ir auginti.
– Ne viena moteris, o ir vyrai stropiai atlieka pareigas, namų židinį kūrena, bet vienas į kitą nebesigilina, nes yra labai daug kartų vienas kitą įskaudinę. Nebėra tyro ir nekalto džiugesio kaip santykių pradžioje.
– Tyrumo jausmas keičiasi, lieka pagarba. Visko pridarome per gyvenimą. Prikaupi nuoskaudų kaip šulinys – akmenų. Bet juos išrinkti kainuoja daug jėgų. Bet vis tiek tikiu, kad tą darbą įmanoma nuveikti.
– Yra skaudžių daug dalykų, kuriuos galima atleisti, bet jie kaip iš tvoros ištraukta vinis – vis tiek žymę širdyje palieka?
– Atleisti galima viską. Dievo įsakymai sukurti ne šiaip sau. Jie tam, kad žmonės gerai jaustųsi gyvendami visuomenėje. Įsipareigojimai, tiesos sakymas, atsakomybė – tai vertybės, kurių laikydamiesi žmonės gali jaustis saugūs vieni su kitais.
Pavyzdžiui, aš turiu vyro man duotą pažadą būti ištikimam. Ir šventai juo tikiu. O kokia laisvė yra pasitikėti ir nieko nebijoti! Taip, mano vyrui gali patikti moteris, bet jis neis toliau, kur santykiai gali pasidaryti rizikingi.
– Kaip manote, ar tikrai rūpesčiai ir vargas žmogų užgrūdina? O gal ne stiprina, pamažu pakerta mūsų gyvybines jėgas ir mažina lengvumo, laimės pojūtį?
– Pasaulis be skausmo neegzistuoja. Kiekvienam lemta patirti sava. Vargas neištinka be reikalo – kuo toliau su Dievu gyvenu, tuo labiau tuo įsitikinu.
Netiesa, kad vargą, bausmę, kančią atsiunčia Dievas. Jis nesiunčia jokių bausmių. Jis arba yra tavo gyvenime, arba nėra.
Bėdos užgriūva dėl žmonių padaryto pasirinkimo.
Kai Dievo nėra žmogaus gyvenime, tai jis ir prisidirba.
– Ar reikia tam tikrų ritualų, eiti į bažnyčią?
– Su Dievu gali pasišnekėti bet kur. Aš su juo ir vonioje, ir tualete kalbuosi, atsiprašau. Pavyzdžiui, kai dirbau biure, jei iškildavo sunkumų ar neturėdavau kur dėtis iš streso, užsidarydavau tualete.
Kai Gabrielė gulėjo ligoninėje, nuolat apsupta daktarų, kai visai jau nebeištverdavau, bėgdavau į tualetą, puldavau ant kelių ir melsdavausi.
Kalbuosi su Dievu rytą lovoje. Jam atsiverti gali bet kada. Malda – tai bendravimas su Dievu, tavo širdies kalba, papasakojimas, kaip jautiesi.
Šiandien nerimauju, man pikta – meldžiuosi. Ir tuomet gaunu atsakymą, kaip turėčiau pasielgti.
Prašau Dievo jėgų, ištvermės, būti gera mama ir žmona.
Dievas yra davęs pažadą, kad jis mums atsiųs, ko reikia, – tik paprašykit Šventosios Dvasios.
O jos dovanos – tai meilė, džiaugsmas, kantrybė, ramybė, susivaldymas.
Ir prašymai iš tiesų veikia! Pavyzdžiui, paprašau nuliūdusi geros nuotaikos – ir netrukus jau šypsausi gėlės žiedą pamačiusi ar iš vaiko ką nors išgirdusi.
Ėjimas į bažnyčią – tai lyg šventinis susirinkimas, kur pabūni su savo bendruomenės nariais.
– Kartą išsitarėte apie savo vyrą: „Atėjo Dievas į mano gyvenimą.” Reta moteris taip galėtų pasakyti.
– Tokia mintis mane tarsi kiaurai pervėrė – juk Mindaugas yra pastorius.
Be to, pagal biblinį principą vyras šeimoje yra tarsi kunigas, jis atsakingas už dvasinį šeimos narių augimą.
– Su Mindaugu kartu – penkeri metai. Ar šiandien dar ištartumėte tą pačią frazę?
– Taip, ir dar stipriau. Gavau didelę dovaną iš gyvenimo – ir nuostabų draugą, ir progą pažinti daug dvasinių dalykų.
Jei tik man iškyla klausimų ar abejonių, nereikia važiuoti į Indiją ar leisti tūkstančius motyvaciniams seminarams – einu pas Mindaugą ir gaunu atsakymus.
– Mūsų krašte taip reta sutikti pastorių, o dar su šeima.
– Mes esame protestantiškos bažnyčios atšaka – adventistai. Kaip ir visi pastoriai, Mindaugas gali turėti šeimą, tai neprieštarauja bibliniam mokymui.
Viena vertus, kai dvasininkas turi šeimą, susiduria su daugiau iššūkių – negali viso laiko skirti tik kitiems.
Bet jis realiai savo kailiu patiria tai, kas žmonėms sunkiausia – konfliktus su vaikais, su vyru ar žmona, kaip derinti darbą ir šeimos dalykus. Pas Mindaugą ateina žmonės kalbėtis būtent apie tokius dalykus.
Po skyrybų buvau nusprendusi, kad santuoka – socialinė išmonė dėl patogumo, finansų, būsto.
Bet ne – santuokoje yra šis tas daugiau. Ir esu laiminga, kad galėjau patirti tą „daugiau”, tą bendrumo kokybę, kokią žmonės gali padovanoti vienas kitam.
Laimę ir pilnatvę jaučiu, kai rytą atsibundame ir apsikabiname.
Dar, kai atneša arbatos. Mindaugas stebisi, kad aš jos neišgeriu. Bet nesakiau, kad gersiu, man tik reikia, kad pasiūlytų, atneštų, – juokiasi Kristina.
– Kokios jūsų Velykos? Į ką patartumėte atkreipti dėmesį, ko palinkėtumėte?
– Mūsų šeimai tai didžiausia šventė. Jei žmonės netiki Dievo, Jėzaus, jei jiems tai tik pavasario šventė, tada palinkėčiau apsvarstyti savo gyvenimą, galbūt galima ką nors pažadinti, atnaujinti.
Linkėčiau, kad Velykos nebūtų tik pavalgymo šventė.