Edmundas dėsto socialinę pedagogiką Lietuvo edukologijos universitete. Jo žmoną Gerimantą sutinku banke visą švytinčią. „Danske” bankas pelnė socialiai atsakingo verslo apdovanojimą. Dėl to nemažai prisidėjo G.Stankutė – šio banko socialinės veiklos ir aptarnavimo kokybės vadovė.
– Ar banko ir socialinė veikla yra suderinamos? – klausiu Gerimantos.
– Pasaulinė praktika rodo, kad labiausiai sekasi toms organizacijoms, kurias sieja stiprūs ryšiai su bendruomene, toms, kurios prisideda prie problemų sprendimo.
Mano veikla Amerikoje buvo susijusi su skaičiais – dirbau didžiausiose JAV kino studijose „Paramount Pictures”, „20th Century Fox” buhaltere, finansų analitike, finansų direktore.
Analizės, ataskaitos, prognozės, biudžeto planavimas – tose srityse jaučiuosi stipri.
Bet kai prieš ketverius metus grįžome į Lietuvą, norėjau dar ir kitaip save įprasminti. Tad nors ir dirbu finansų institucijoje, tačiau pasirinkau plėtoti organizacijos socialinę atsakomybę. Juk galime pasidalyti tuo, ko esame turtingi – patirtimi ir žiniomis.
Interaktyvus žaidimas vaikams, finansinio raštingumo olimpiada ir kiti projektai – tai siekis išmokyti vaikus suprasti, kad pinigai neauga ant medžių, kad juos reikia uždirbti, taupyti ir leisti atsakingai.
Man pačiai tai taip pat opi tema, nes auginu tris dukras – Ėlėją (15 m.), Noatę (14 m.) ir Dorėją (13 m.).
– Jūsų šeimoje atvirai ir laisvai kalbama apie pinigus?
– Taip, mūsų šeimoje atvirai kalbama apie pinigus, tačiau nesu tikra, ar jau išmokiau vaikus visko, ko norėčiau. Finansinių subtilybių galima mokytis visą gyvenimą, todėl ir mes mokomės kasdien.
Pavyzdžiui, dukros ne kartą patarinėjo, kad gal galėtume kasdien nepirkti saldumynų – sausainių ar pyragaičių, kuriuos labai mėgsta tėtis, ir taip sutaupyti.
Dar vienas būdas mokyti vaikus, kaip elgtis su pinigais, – tai įtraukti juos į finansinį planavimą.
Mes turime tikslą – nukeliauti į Barseloną. Visa šeima dirbo prie šio projekto: planavome biudžetą, taupėme, rengėme kelionės programą.
– Ar dukterys nenuslenka per vakarienę į savo kambarius?
– Ne, mes daug su vaikais bendraujame. Mums šventas metas – pusryčiai ir vakarienė, nes tik tuomet visa šeima susirenkame kartu.
Tai laikas, kai ruošiame maistą, kalbamės, dalijamės dienos naujienomis, darome namų darbus, grojame, klausomės klasikinės muzikos.
– Ką kaip motina, žmona ir bankininkė patartumėte, kad finansinės problemos negadintų namie nuotaikos, negriautų poros santykių?
– Pinigai turėtų būti ne tikslas, o priemonė ar įrankis jam siekti. Žinoma, kiekviena šeima turėtų uždirbti jų tiek, kad jaustųsi komfortiškai. Kita vertus, materialiniai dalykai neturėtų užgožti dvasinių vertybių. Tai ir būtų mano patarimas.
Mūsų gyvenime buvo visko.
Kai pas Edmundą nuskridau į Ameriką gyventi kartu, studijuoti viename geriausių JAV universitetų UCLA, mano kišenės buvo tuščios. Mudu pradėjome nuo nulio – kaip ir daugelis porų emigracijoje. Buvome jauni ir į viską žiūrėjome su jaunatvišku maksimalizmu, mums svarbiau buvo pasitikėjimas ir meilė.
Be to, stebuklingai ateidavo ir pagalba. Pavyzdžiui, rasdavome amerikiečių kaimynų mums paliktą padėklą su maistu, o kartą išeivis iš Vengrijos pripirko maisto net visam mėnesiui. Ten įprasta, ypač per Padėkos dieną, paremti, pavaišinti svetimus žmones. Taip žmonės prisimena, nuo ko patys pradėjo.
Amerikoje nesėdėjome rankų sudėję ir patys ieškojomės darbo. Nelengva buvo jį gauti. Kartą išėjusi iš pokalbio labai nusiminiau. Manęs nepriėmė net namų tvarkyti – mat buvo per aukštas išsilavinimas, o ir težinojau vieną langų valiklį, – juokiasi prisiminusi Gerimanta. – Tačiau šis įvykis padėjo įveikti lietuvišką kuklumą ir susirasti darbą didelėje tarptautinėje organizacijoje.
Dvylika metų praleidome kitoje šalyje. Mums nebereikia kur nors įleisti šaknų arba pradėti vėl iš pradžių, nes jaučiamės lyg pasaulio piliečiai, visur kaip namie.
Mes grįžome į Lietuvą, bet gal kada vėl pakelsime sparnus.
– Ar nesigailite, kad grįžote į Lietuvą?
– Per ketverius gyvenimo Lietuvoje metus nė karto nesuabejojau savo pasirinkimu. Amerikos net nesapnuoju, o sako, kad prisiminimai apie gerus laikus ateina į sapnus.
Ten iš tiesų labai gerai, bet yra ir minusų. Lietuvoje irgi labai gera. Kai apie tai kalbu, dažnas sarkastiškai nusišypso.
Čia žmonės geri, gamta graži, keturi metų laikai, rudens spalvos nuostabios, čia liaudies dainos puikios, čia paprastas kaimo žmogus toks tikras, čia mūsų tėvai ir lietuvių tradicijos.
– Jums nuotaikos negadina bendra negatyvi atmosfera, niurzgėjimas?
– Visur to yra. Tai veikia, bet reikia susirasti tinkamą veiklą, draugų, pažįstamų ratą, kuriame galėtum apsieiti be neigiamų emocijų. Būna, ir mes užsisukame rate rytas–vakaras–rytas–vakaras. Jei tame matai prasmę, viskas gerai.
– Bet tai lyg spąstai poros santykiams?
– Gal ir taip, todėl reikia žadintuvo – vakarienės prie žvakių, kelionės, gėlių puokštės ar malonaus netikėtumo.
Grįždami iš Amerikos tikėjomės, kad pabėgsime nuo baisaus tempo ir rutinos, bet Lietuvoje panašiai gyvename – tiek visi turime darbo ir veiklos!
Būna, pabundame su Edmundu trečią valandą nakties ir šnekamės, nes dieną nebeturėsime laiko.
Ypač jei viduje kas nors kirba, būtinai reikia išsakyti.
Susiorganizavome su Edmundu tokį santykių žadintuvą – man reikėjo į kelionę vykti vienai, o išvažiavome abu. Fantastika! Turėjome visą vakarą, naktį, rytą ir galėjome būti tik dviese. Dar grįždami automobilyje kalbėjomės. Taip partneriai vėl iš naujo atranda vienas kitą.
– Jūsų išvardytiems „žadintuvams” reikia pinigų. O ką daryti tiems, kurie jų neturi?
– Šventes galima sukurti ir be didelių pinigų.
Galima susidėti lauknešėlį ir į žygį išeiti ar gamtoje pasivaikščioti. Būtina tai daryti, nes kasdienis galvojimas, kaip padėti ant stalo duonos, žmogų užsmaugia.
– Ką patartumėte poroms, kad nenutoltų vienas nuo kito?
– Kol jauni – neskubėti tuoktis. Pagyvenkite kartu ir, svarbiausia, – ne šiltnamio sąlygomis. Išbandymas gali būti gyvenimas užsienyje ar ilga kelionė dviese.
Mudu su Edmundu svečioje šalyje turėjome tik vienas kitą.
Kad ir kaip būtų, tu niekur nedingsi, grįžti kiekvieną dieną namo, pas savo artimą žmogų. Taip gali geriau vienas kitą suprasti, pažinti.
– Ką buvusio kunigo žmona mano apie nuodėmes, pavyzdžiui, neištikimybę?
– Nesu kategoriška, be to, neturiu teisės smerkti ar teisti. Yra dvi medalio pusės. Neištikimybė atsiranda, kai kuris nors yra nepatenkintas santykiais, kai neturi galimybės išsiskleisti, o juk mes visi ieškome aplinkos, kurioje būtume mylimi, svarbūs ir reikalingi.
Neištikimybė – bandymas ieškoti savęs. Skaudu? Taip.
Vis dėlto nenorėčiau šios problemos nagrinėti paviršutiniškai. Kita vertus, ar laimė – gyventi sukandus dantis? O gal neištikimybė – pirmas žingsnis į žmogaus laimę? O gal iširusi santuoka – savotiška sėkmė ar naujas gyvenimo etapas? O gal tai pamoka, kad nereikėjo skubėti ar bijoti rinktis.
– Ką savo mergaitėms jūs norėtumėte įdėti kraičio?
– Kraitis, kaip ir senovėje, dukroms nesukraunamas per vieną dieną. Tai įgūdžiai mokytis, dirbti, gerbti tėvus, artimą, tėvynę, o svarbiausia – mylėti gyvenimą.
– Kokios jūsų šeimoje Velykos?
– Tai pavasarinio atgimimo šventė. Kartu tai ir šeimos, ir draugų susibūrimo šventė. Amerikoje važiuodavome į parką, kuriame pakviesdavome ridenti kiaušinių ne tik lietuvius, bet ir kitos tautybės draugus: žydus, kinus, iraniečius, rusus.
Lietuvoje lekiame į Nidą – aš iš ten kilusi, ten mano tėvai. Einame į kopas, susirenka bendraminčiai.
Gyvenimas – tai viena didelė tradicijų seka, kurią mes nuolat palaikome ar kuriame iš naujo.
Iš to atsiranda nauji vaikų vardai, savitos šeimos šventės, netradicinis požiūris į santuoką ar net tradicijos be jokių tradicijų.