K. Lėnikaitė 1994 –1997 metais Vokietijoje patyrė pornomodelio dalią. Į erotikos pramonės dugną ją įviliojo šantažą pasitelkę suteneriai ir pelną iš lietuvės kūno išsunkę vokiečių pornografijos verteivos.
Kristinai pavyko ištrūkti iš nešvankybių dugno, ji 1998 metais grįžo į Lietuvą ir tuomet papasakojo savo istoriją „Lietuvos ryto“ leidinio kauniečiams „Laikinoji sostinė“ žurnalistui. Tolesnis jos likimas mažai žinomas, kažkuriuo metu ji atsidūrė Airijoje. Portalo lrytas.lt žiniomis, nei prostitucija, nei vaidyba erotiniuose filmuose ji nesivertė.
Ištiko ankstyva mirtis
Moteris mirė prieš maždaug du mėnesius, nuo diabeto priepuolio. Tai žurnalistui nenoriai patvirtino taip pat Airijoje gyvenanti jos pusserė. Ji tvirtino nežinojusi, kuo prieš daugiau kaip 10 metų jos giminaitė vertėsi Vokietijoje. Airijoje Kristina, jos pusseserės teigimu, dirbo kavinėje. Daugiau kalbėti apie giminaitės gyvenimą ir mirties aplinkybes ji griežtai atsisakė.
1998-siais K. Lėnikatė žurnalistui atskleidė, kaip pateko į Vokietijos pornografijos rinką ir tapo Kristos Mayzkos ir kitais panašiai skambančiais slapyvardžiais žinomu „kietosios“ erotikos modeliu. Moralinį nuosmukį lydėjo narkotikai, alkoholis ir depresija, tai galėjo būti viena ankstyvos Kristinos mirties priežasčių.
22 metų iš Kaišiadorių kilusi moteris Kaune augino mažametį sūnų, vyras išvyko į Rusiją ir dingo, jai palikdamas apie 5 tūkst. JAV dolerių (20 tūkst. Lt. to meto kursu) skolos. Kristinai ėmė grasinti anuomet Kaune šeimininkavę „berniukai“. Nors skolos suma palyginti buvo nedidelė, tėvų ir galinčių paskolinti artimųjų moteris neturėjo. Laikraštyje rado skelbimą: „merginoms ir moterims siūlomas gerai apmokamas darbas Vokietijoje“. 1994 metais sutenerių triukai dar nebuvo labai gerai žinomi, todėl moteris paskambino nurodytu telefonu.
Kristiną vienas rusakalbis, kitas lietuvis vyras įdarbino Hamburge, bare, kuriame vakarais šokamas striptizas. Iš pradžių lietuvė dirbo valytoja, indų plovėja. Bet netrukus jos patrauklus kūnas, didelės krūtys patraukė iš buvusios Jugoslavijos kilusio 40 metų striptizo klubo vadybininko, vadinamo tai Dejko, tai Dieteriu, dėmesį.
Jis tapo lietuvės meilužiu ir globėju, pasiūlė šokti striptizą, Kristina sutiko, nes buvo žadamas daug didesnis, nei valytojos ir indų plovėjos atlyginimas.
„Užtekdavo išsirengti ir pasikraipyti, o pinigai neblogi“, – ironiškai pastebėjo moteris. Tačiau ji prisipažino, kad įkaušusių vyrų prisilietimai ilgainiui tapo koktūs. Norėdama nuslopinti šleikštulį, Kristina įjunko vartoti amfetaminą, „žolę“, gerti alkoholį.
Pradžia – svingerių vakarėlyje
Meilužis Dieteris kartą ją atsivedė į svingerių vakarėlį, kuriame buvo gausiai vaišinamasi narkotikais ir svaigalais. Kristina tvirtino prisimenanti tik „renginio pradžią“, vėliau viskas paskendo rūke. Kitą rytą Dieteris jai parodė vaizdajuostę, kurioje lietuvė įamžinta labai jau akivaizdžioje juostoje su dviem vyrais.
Globėjas iš švelnaus meilužio staiga virto šaltu verslininku ir pasiūlė Kristinai filmuotis „pikantiškuose“ filmuose. Moteris iš pradžių priešinosi, bet Diteris pagrasino vaizdajuostę padauginti ir išplatinti (interneto tinklas Lietuvoje tuomet buvo labai silpnas, bet mėgėjiška erotinė produkcija platinta per video salonus). Arba dar blogiau, bus išvaryta į gatvę verstis prostitucija.
„O jeigu sutiksi, tave filmuosime nugrimavę, niekas neatpažins, ir dar gausi pinigų“, – į kampą naivią lietuvaitę spietė Dieteris.
Jis supažindino Kristiną su Hollmanu pasivadinusiu prodiuseriu ir režisieriumi. Jo studija Hamburge buvo nedidelė, kūrė pigaus biudžeto, primityvius porno filmus, kurie Vokietijoje vadinami „Hausenporno“ („naminis porno“). Kristinai buvo paaiškintas pirmasis jos vaidmuo: ji esanti kambarinė ištvirkusio turtuolio, kuris „tvarko“ tarnaites, o jo žmona neatsilieka, statydama ragus vyrui su pirmais pasitaikiusiais partneriais.
Vaidino ištvirkusią tarnaitę
Iš viso K. Lėnikaitė nusifilmavo penkiuose pornografiniuose filmuose, bet pavadinimus prisimena tik trijų: „Meilės pilni namai“, „Kiemsargio žmona“ ir „Erotinės vizijos“.
Paklausta, ar jautė malonumą lytinio akto metu prieš kamerą, Kristina atsakė neigiamai, atskleisdama užkulisines porno industrijos detales:
„Tikrovės vaizdą iškreipė narkotikai ir alkoholis. Kažkokie, bet neigiami jausmai buvo tik iš pradžių. Svaigimo mazochistinė mintis, kad štai aš smengu į dugną, dėl to kaltas mane sudėtingu metu palikęs Sergejus. Jaučiausi lyg keršydama jam. Tačiau kalbėti apie gerą jausmą būtų nesąmonė. Vyrai, beje, susijaudindavo dar sunkiau. Tokių filmų signalinėse scenose rodomas sėklos išsiveržimas – blefas. Asistentui mostelėjus, partneris sprukdavo lauk, o mane apipildavo ryžių nuoviru“.
Pridengė svetimu vardu
Kristina pornografinių filmų titruose būdavo pristatoma kaip Katti Romanovic ar tiesiog Katti. Tik filuojant paskutines juostas, erotikos pasaulyje anksčiau gerai žinomos kompanijos „Magma“ užsakymu, jai buvo duotas sceninis Kristos Mayzkos vardas.
Vėliau K. Lėnikaitė įtarė, jog davę šį vardą prodiuseriai gudravo: pasinaudodami vardo ir stulbinančiu išoriniu panašumu su „profesionalia“ porno scenos aktore ir „iškišti“ pigesnę lietuvę vietoj didelių honorarų reikalavusią pornožvaigždę.
Hollmano studijoje Kristina už minjetą ir aktą prieš kamerą su vienu vyru gaudavo 100 Vokietijos markių (apie 300 litų tuomečiu kursu). Už lesbietišką sceną jai mokėdavo 200 markių (apie 600 litų), už grupinę sueitį – 250 markių. Geriausiai apmokamos būdavo taip vadinamos „gangbang“ scenos – viena moteris su trimis ir daugiau vyrų.
K. Lėnikaitė daugiausiai gaudavo antrojo plano vaidmenis. Vėliau ja susidomėjo anuomet porno rinkoje garsi „Magma“ studija. Lietuvė pradėjo filmuotis „meniškoje“ pornojuostoje, vaidino dėl sekso pamišusią vampyrę.
Tačiau filmavimo nebaigė. Neištvėrusi nuolatinio pažeminimo, gėdos jausmo, kurio nenuslopino narkotikai ir alkoholis. Kartu su likimo drauge, lenke Monika ji per Varšuvą grįžo į Lietuvą. Pirmiausiai ji atliko ŽIV testą (nors Vokietijoje dažnai būdavo tikrinama), laimei, mirtino užkrato nerasta. Bet moterį privačiai konsultavęs psichiatras nustatė depresiją ir nervinį išsekimą.
Moteris žeminantis amatas
Grįžusi namo Kristina atidavė skolas (Vokietijoje jai pavyko sutaupyti per 12 tūkst. Lt.), į policiją neikreipė. Ir bijojo, ir nematė prasmės.
„Į užsienį išvažiavau savo noru. Vokietijoje pornografijos verslas legalus, negalėjau įrodyti, kad juo užsiimti mane privertė“, – aiškino ji.
Lietuvoje moteris sakė susiradusi draugą, turėjusį verslą Danijoje ir žadėjusį ją pasiimti kartu. Likimo kauliukai iškrito kitaip: Kristina atsidūrė Airijoje.
Prekybos žmonėmis aukoms pagalbą teikiančio „Lietuvos Caritas“ socialinė darbuotoja Kristina Mišinienė teigė nesusidūrusi su situacija, kai suteneriai būtų privertę moteris verstis prostitucija, tačiau pripažino, jog pornografijos pramonė taip pat yra smerktina, žalojanti moterų kūnus ir sielas.
„Moteris paverčiama preke, kaip ir prostitucijos atveju. Visuomenė, ypač vyriškoji jos dalis privalo suprasti, kad pornografija žemina žmogiškąjį orumą, moters kūną paversdama daiktu, preke“, – sakė K. Mišinienė.
Tariamai pelningu uždarbiu pornografijos rinkoje susigundžiusioms lietuvaitėms derėtų priminti, kad per pastarąjį dvidešimtmetį nusižudė 14 kažkada garsių pornožvaigždių. Prieš 13 metų Kaune viešėjusi didžiausiomis pasaulyje krūtimis besididžiavusią Lolo Ferrari taip pat gyvenimą baigė tragiškai. Ji buvo rasta nužudyta savo namuose, Prancūzijoje. Nuolatinis pornožvaigždžių palydovas yra ir AIDS.
Tikros ir tariamos lietuvės
Ar šiuo metu yra Vakarų pornografijos rinkoje aukštai vertinamų erotinių modelių? Vienareikšmiškai atsakyti sunku, nes „aktorės“ iš mažų šalių, kur jos gali būti lengvai atpažįstamos ir dėl to turėtų nemalonumų jų artimieji, slepiasi po sceniniais slapyvardžiais, gausiai nusigrimuoja.
Išimtis yra tik tokios pornoscenos veteranės, kaip vengrė, buvusi Italijos parlamentarė Ciciolina (Ilona Staner) ir serbė Gina Wise (Danushka Milovanovich), neslėpusios savo tikrųjų vardų ir kilmės.
Interneto tinklalapiuose kai kur skelbiama, jog iš Lietuvos yra kilusi šiuo metu populiari „juodosios erotikos“ žvaigždė Charlie Lane. Tačiau oficialiame JAV pornožvaigždžių kataloge nurodyta, jog Ch. Lane gimė Floridoje.
Šaknys Lietuvoje aiškiau matosi, pažvelgus į 1998 metais Vakarų porno rinkoje pasirodžiusios Tatjanos Rusovos (Rusoff) biografiją. Savo karjeros pradžioje ji pabrėždavo kilusi iš Vilniaus. Vis tik T. Rusova yra Latvijos rusaitė, gimusi Rygoje. Tačiau lietuviškas pėdsakas yra: iki 2001 metų Vilniuje gyveno jos močiutė, Uljana Rusova.
Taigi, pirmo ryškio lietuviškų žvaigždžių sekso pramonės padangėje nematyti, arba jos giliai paslėptos. Bet filmų „tik suaugusiems“ mėgėjai yra pastebėję pažįstamų veidų iš Lietuvos. Kauno Šilainių gyventojas Virgilijus Miliauskas prieš kelis metus žiūrėjo specializuotą kanalą „Adult Chanel“ ir apstulbo, pamatęs dvi kaimynes, emigravusias į užsienį, grupinio sekso scenoje.
„Blyn, žiūriu, Daiva su Raimonda. Sakė, kad važiuoja į Angliją braškių skinti. Bet jų burnose ne braškės, ne...“, – šmaikštavo kaunietis. Sulaukęs filmo pabaigos jis atidžiai sekė titrus, smalsaudamas, ar kaimynės išdrįso prisistatyti tikrais vardais. Tačiau „aktorių sąrašuose“ buvo tik šiam žanrui būdingi „Lili“, „Kiki“ slapyvardžiai.
Vyrauja mėgėjiški filmai
Viename didžiausių interneto pornografijos portalų xHmaster.com, yra rubrika „Lithuanian Porn“ pažymėtų apie 10 siužetų. Tai mėgėjiški klipai, filmuoti namuose, galimai slaptomis kameromis.
Į namudinio porno spąstus prieš tris metus buvo pakliuvusi pop dainininkė Evelina Bakanovienė. Interneto „Lithuanian Porn“ rubrikoje pasirodė „Evelina“
pavadintas vaizdo klipas, kuriame į dainininkę panaši šviesiaplaukė ne dainuuoja sentimentalias daineles, o daro kai ką kita. E. Bakanovienė išsigynė, kad vaizdo klipe nufilmuota ji, pripažinusi, jog toji moteris iš veido labai panaši, bet kūno struktūra esanti kitokia.
Apskritai, tik apie nedaugelį klipų galima pasakyti, kad jie yra tikrai susukti Lietuvoje, o personažai – vietiniai. Toks yra jau klasika tapęs pirmasis lietuviškas pornoklipas, kaip manoma, nufilmuotas Kauno Petrašiūnų daugiabutyje. Partnerio, niekaip negalinčio užbaigti lytinio akto, išvarginta mergina prapliumpa rusiškais keiksmažodžiais, ištardama ir vieną kitą lietuvišką žodį.
Internete sukasi ir pirmasis autentiškas siužetinis „amateur“ žanro pornofilmas. Nežinia, kokių tikslų siekė jo kūrėjai, bet „kūrinys“ labiau panašus į tokios rūšies filmų parodiją. Mergina įvairiais būdais patenkina du vaikinus automobilyje ir laukuose, prie medžiotojų bokštelio.
Merginos žeriamos nešvankybės ryškiu suvalkietišku akcentu atrodo ir komiškai, ir graudžiai. Tuo metu, kai po juodais akiniais akis slepianti brunetė tenkina partnerius oraliniu būdu, šie krizena, sunkiai sulaikydami juoką.
Nuodėmingi buvo ir protėviai
Vis tik manyti, kad lietuviška pornografija yra mūsų pagedusiais laikais atsiradęs „underground'o“ subkultūros reiškinys, būtų neteisinga.
Išoriškai dorybingoje tarpukario Lietuvoje nelegaliais kanalais plito nuogų moterų nuotraukos – ir meniški ar pusiau meniški aktai, ir rafinuota pornografija.
Tokia iškili asmenybė, kaip meninės fotografijos grandas, kultūrinį Lietuvos kaimo palikimą įamžinęs Balys Buračas (1897 – 1972 m.) nevengė paišdykauti. Fotografijos istoriko Stanislovo Žvirgždo nuomone, jis laikomas aktų, erotinės fotografijos pradininku tarpukario Lietuvoje.
Manoma, kad pirmuosius aktus B.Buračas nufotografavo maždaug 1931 metais. Vaizdų buvo gana drąsių. Vienoje nuotraukoje matyti dvi lovoje išsidrėbusios nuogalės iš Kupiškio. Taigi erotinių modelių netrūko ir veronikų epochos kaime.
Tačiau iš kokios aplinkos tautinio fotoakto pionieriai traukdavo pozuotojas veidmainiškai puritoniškoje visuomenėje?
S.Žvirgždas mano, jog tai dažniausiai buvo „nesunkaus elgesio“ dailiosios lyties pažibos.
Erotikos pramotė – pornografija?
Kaip chemija gimė iš alchemijos, taip ir meninė erotika fotografijoje išsivystė iš paprasčiausios pornografijos.
1837, 1839 metai laikomi fotografijos starto metais, o 1843-iasiais Europos juodąją rinką jau užplūdo pornografinės nuotraukos. Jei tikėsime amerikiečių rašytoju Kurtu Vonegutu, anuomet labai populiari buvo nuotrauka, vaizduojanti arkliuko ponio ir moters lytinį aktą. Tai, kas vadinama meniniu fotoaktu, išsivystė vėliau. Lietuva šiuo atžvilgiu nebuvo išimtis.
Kas dėjosi užpraėjusio šimtmečio pradžioje Vilniuje, Adomo Daukšos fofoateljė, galima spręsti iš vieno lietuvių fotografijos pradininko, Jono Strazdo, atsiminimų. Jis rašo, kad A.Daukša iš restoranų pririnkdavo tam tikros rūšies damų, „išlankstydavo jas įvairiomis pozomis ir liepdavo fotografuoti“.
Pornografija, toji mėšlo krūva, iš kurios išaugo tauri meninių fotoaktų gėlė, ir tarpukario Kaune skleidė stiprų kvapą.
Smaginosi ir kariūnai
Žymus tarpukario kultūros veikėjas Juozas Keliuotis yra užsiminęs apie tūlą Miką Pranckūną, Kauno pornografijos magnatą.
Kiek žinoma, jam buvo iškelta baudžiamoji byla už visuomenės moralę žeidžiančių vaizdų gaminimą ir platinimą.
Fotoistoriko S.Žvirgždo teigimu, įsiamžinti lytinės sueities scenose mėgę kai kurie Lietuvos karininkai. Jis teigė matęs nuotrauką, kurioje vaizduojamos kariūnų ir merginų smagybės Nemuno saloje.
Bulvarinis leidinys „10 centų“ 1937 metais rašė: „Palangos fotoateljė fotografai vienišiems čia užklydusiems ponams dažnai pasiūlo atvirukų su nuogų panelių atvaizdais, po 5,6 litus už egzempliorių prašo. Toks atvirukas neseniai pakliuvo tūlui iš Kauno atvykusiam ministerio padėjėjui. Tas atpažino fotografijoje savo tarnaitę“.
Dar vienas ano meto moralės dvilypumą liudijančių reiškinių – erotinės literatūros plitimas. Net sovietų valdžios laikais Kauno viešojoje bibliotekoje laisvai buvo galima užsisakyti knygas iš XX a. pradžioje leistos skandalingos serijos prancūzų kalba „L'oevres des mettres galantes“.
Karšta Rusijos žiema Vilniuje
Atviruose fonduose laisvai prieinamos buvo ir klasikinės pornografijos kūriniai – „Die Geheime memoiren der Jaqueline de R.“ („Slaptieji Žaklinos de R. memuarai“) bei „Die kleine verdorbene Schuelmaedchen“ („Mažos, ištvirkusios mokinukės“).
Kaip jos čia pateko? Be abejo, jos istorinių kataklizmų keliais atkako iš privačių savininkų rankų. Tai turėjo būti pasiturintys, vadinasi, solidžią padėtį visuomenėje užimantys kauniečiai, nes tokios knygos kainavo brangiai.
Tad klysta manantys, jog tarpukario laikais visi laikinosios sostinės gyventojai akto metu nejudriai gulėdavo užsimerkę, veidu į veidą, ir galvojo tik apie Vilniaus išvadavimą.
Beje, išvaduotame Vilniuje Lietuvą iš gėdos rausti privertęs pornografijos skandalas nutiko jau mūsų epochoje, prieš 12 metų. Prancūzų erotiniame žurnale „Private“, o vėliau internete pasirodė dviejų moterų ir vyro sueitį vaizduojančių nuotraukų ciklas „Rusijos žiema“. Jos vyko Vilniaus santuokų rūmuose, matyti net Lietuvos herbas ant sienos.
Vėliau paaiškėjo, kad fotografas ir modeliai buvo užsieniečiai. Leidimą fotografuoti, neįtardamas piktų kėslų, davė tuometis Vilniaus santuokų rūmų Civilinės metrikacijos skyriaus vedėjas Povilas Mickūnas. Per šį skandalą jis neteko posto.