Psichoterapeutė Robin Norwood knygoje „Moterys, kurios myli per stipriai“ per didelę meilę tiesiai šviesiai vadina liga ir svarsto, kodėl tiek daug moterų, trokšdamos būti mylimos, regis, neišvengiamai randa nemylinčius partnerius, kodėl net nesuprasdamos, kad meilės ryšiai jų netenkina, nepajėgia jų nutraukti, ir kaip mūsų noras mylėti, meilės ilgesys ir pati meilė tampa liguista priklausomybe.
„Jei mylėdamos kenčiame – mylime per stipriai. Jei su artimiausiais draugais daugiausia kalbame apie jį, jo rūpesčius, mintis, jausmus, o beveik visus sakinius pradedame žodeliu „Jis...“, – mylime per stipriai“, - tokia įžvalga autorė pradeda savo knygą.
Leidykla „Vaga“ sutiko su lrytas.lt skaitytojais pasidalinti „Moterys, kurios myli per stipriai“ ištrauka, kuri atskleidžia ženklus, jog moteris myli per stipriai - pati pasirenka kančią.
Jei pateisiname jo blogą nuotaiką, pyktį, abejingumą ar pažeminimus, esą tai tik nelaimingos vaikystės karčios pasekmės, ir bandome tapti jo „gydytoja“, – mylime per stipriai.
Jei skaitydamos pamokomą knygą pabraukiame vietas, kurios, manome, padėtų jam, – mylime per stipriai.
Jei nepatinka daugelis jo esminių savybių, vertybių ir veiksmų, bet taikstomės su tuo tikėdamos, kad jis pats panūs mums įtikti, jei tik būsime patrauklios ir mylėsime, – mylime per stipriai.
Jei tarpusavio santykiai kelia pavojų emocinei gerovei, o gal net sveikatai ir saugumui, – tikrų tikriausiai mylime per stipriai.
Nors moterys patiria tiek daug skausmo ir nepasitenkinimo, jos taip dažnai myli per stipriai, kad beveik patiki, jog artimi santykiai tokie ir turėtų būti. Daugelis iš mūsų mažiausiai kartą esame mylėję per stipriai, o kitoms tai kartojasi per visą gyvenimą. Kai kurias iš mūsų taip apsėdę partneriai ir santykiai su jais, kad darosi išties sunku gyventi.
Šioje knygoje atidžiai pažvelgsime į priežastis, kodėl tiek daug moterų, trokšdamos, kad jas kas nors mylėtų, rodos, neišvengiamai randa ne visai sveikus, nemylinčius partnerius. Ir paaiškinsime, kodėl, net suprantant, jog ryšiai neatitinka mūsų poreikių, sunku juos nutraukti. Pamatysime, kad meilė tampa per didelė, jei partneris nesirūpina mumis, yra mums netinkantis, o mes vis dar negalime jo palikti. Iš tikrųjų mes norime jo, mums reikia jo vis labiau. Suprasime, kaip mūsų noras mylėti, mūsų meilės ilgesys, pati meilė tampa priklausomybe.
Priklausomybė yra bauginantis žodis. Jis pažadina vaizduotę, ir bemat prisimename, kaip gyvenimus griauna narkomanai, smeigiantys sau į rankas heroino adatas. Mums šis žodis nepatinka, ir nenorime juo įvardinti savo santykių su vyrais. Tačiau, dauguma, dauguma iš mūsų esame „vyrų narkomanės“ ir, kaip kiekvienas kitas narkomanas, turime pripažinti savo problemos rimtumą, kad galėtume pradėti gydytis nuo jos.
Jei kada nors pastebėjote esanti įkyriai prisirišusi prie vyro, galėjote numanyti, kad to įkyrumo priežastis buvo ne meilė, o baimė. Mes, kurios mylime įkyriai, esame pilnos baimės – baimės būti vienišos, baimės būti nemylimos ir neįvertintos, baimės, kad mus gali ignoruoti, palikti arba sužlugdyti.
Mes mylime su nepaprasta viltimi, kad vyras, kuris yra tapęs mūsų obsesija, nesuteiks mums skausmo. Bet mūsų baimės – ir obsesijos – vis gilėja. Gyventi pradedame tarytum vien tam, kad mylėtume ir sulauktume atsako. Ši strategija nepadeda, todėl mes stengiamės, imame mylėti dar labiau ir mylime per stipriai.
„Mylėjimo per stipriai“ fenomeną, kaip specifinį minčių, jausmų ir elgesio būdų sindromą, pirmąkart atpažinau keletą metų padirbėjusi alkoholikų ir narkomanų konsultante.
Per šimtus pokalbių su narkomanais ir jų šeimomis padariau netikėtą atradimą. Kai kuriais atvejais pacientai, kuriuos apklausiau, buvo augę sutrikusiose šeimose, kitais atvejais – ne, bet jų partneriai beveik visada buvo iš tikrai probleminių šeimų. Jie buvo patyrę didesnį nei normaliose šeimose stresą ir skausmą.
Bandydami sugyventi su priklausomais nuo žalingų įpročių sutuoktiniais, šie partneriai (gydant alkoholizmą, vadinami alkoholikų bendrininkais – koalkoholikais) pasąmoningai atkurdavo ir išgyvendavo reikšmingus savo vaikystės įvykius.
Daugiausia iš žmonų ir merginų, kurių partneriai turėjo žalingų įpročių, pradėjau suprasti mylėjimo per stipriai kilmę. Asmeninės istorijos atskleidė tai, jog tapusios „gelbėtojomis“ jos troško valdyti ir kentėti, todėl taip labai prisirišo prie savo alkoholikų ar narkomanų vyrų. Paaiškėjo, kad abiem partneriams šiose porose vienodai reikėjo pagalbos, nes abu beveik akivaizdžiai nyko dėl savo priklausomybių: jis – dėl piktnaudžiavimo cheminėmis medžiagomis, ji – dėl didelio, sunkaus streso poveikio.
Šios moterys koalkoholikės padėjo man suprasti, kokią neįtikėtiną galią ir įtaką turėjo jų vaikystės patirtys ryšiams su vyrais. Jos turi ką papasakoti mums visoms, kurios esame mylėję per stipriai: apie tai, kodėl susiklostė nevykę santykiai, kodėl nesibaigia mūsų problemos, o svarbiausia – kaip galime pasikeisti ir pasveikti.
Nesakau, kad vien tik moterys myli per stipriai. Kai kurie vyrai įkyriai prisiriša su tokia aistra, kaip ir kiekviena moteris. Jų jausmai bei elgesys yra tos pačios rūšies vaikystės patirčių ir veiksmų išdava.
Vis dėlto dauguma vyrų, pažeistų vaikystėje, neįgyja priklausomybės nuo tarpusavio santykių. Dėl kultūrinių ir biologinių veiksnių savitumo jie paprastai stengiasi apsisaugoti ir išvengti skausmo užsiimdami dalykais, kurie yra labiau išoriniai nei vidiniai, labiau beasmeniai nei asmeniški. Jie dažniau įkyriai prisiriša prie darbo, sporto, hobio. Dėl kultūrinių ir biologinių galių, veikiančių moteris, jų polinkis – įkyriai prisirišti prie santykių su vyru, dažnai labai liguistu ir tolimu.
Viliamės, jog ši knyga pagelbės visiems, kas myli per stipriai, nors ji parašyta moterims, nes mylėjimas per stipriai pirmiausia yra moteriškas fenomenas.
Knygos tikslas yra labai specifinis: padėti moterims, kurios pačios kuria nevykusius santykius su vyrais, atpažinti šį faktą, suprasti jo kilmę ir išmokti pakeisti savo gyvenimą.
Jei esate moteris, kuri myli per stipriai, manau, reikėtų perspėti, kad šią knygą jums nebus lengva skaityti. Vis dėlto, jei apibrėžimas jums tinka, o knygą perversite nesusijaudinusi ir šaltakraujiškai arba jums bus nuobodu ar pikta, arba nepajėgsite suprasti čia pateiktos informacijos, arba tik galvosite, jog tai galėtų padėti kam kitam, tuomet patariu, kad geriau jau bandytumėte skaityti šią knygą kitą kartą.
Mes visi esame linkę neigti tai, kam pritarti yra pernelyg skausminga ar per baisu. Neigimas yra natūrali savisaugos priemonė, veikianti automatiškai ir nelauktai. Galbūt, skaitydama vėliau, jau galėsite pažvelgti į savo pačios patirtį ir gilesnius jausmus.
Skaitykite lėtai, leiskite sau intelektualiai ir emociškai įsijausti į šių moterų asmenybes ir jų gyvenimus. Gyvenimai, aprašyti šioje knygoje, gali atrodyti nepaprasti. Užtikrinu, jog yra atvirkščiai. Šimtų per stipriai mylėjusių moterų, kurias aš pažinojau asmeniškai ir kaip specialistė, istorijos tikrai nėra išpūstos. Jų gyvenimai yra dar sudėtingesni ir pilni skausmo. Jei jų bėdos atrodo rimtesnės ir beviltiškesnės nei jūsų, leiskite man pasakyti, kad jūsų pradinė reakcija yra tokia, kaip ir daugelio mano pacienčių. Kiekviena tiki, kad jos problema nėra tokia baisi, net jei nuoširdžiai užjaučia kitą moterį, kuri, jos nuomone, turi tikrų rūpesčių.
Tai yra viena iš gyvenimo ironijų, kad mes, moterys, galime taip užjausti ir suprasti viena kitos skausmą, nors liekame tokios aklos savo pačių skausmui. Aš tai puikiai žinau, nes esu per stipriai mylėjusi didžiąją savo gyvenimo dalį, kol žala mano fizinei bei emocinei sveikatai tapo tokia didelė, jog ėmiausi atidžiau vertinti savo santykių su vyrais stilių. Pastaruosius keletą metų labai stengiausi šį stilių pakeisti. Tai buvo sėkmingiausi mano gyvenimo metai.
Tikiuosi, kad visoms, kurios mylite per stipriai, ši knyga padės ne tik geriau suprasti savo tikrąją būseną, bet ir paskatins keistis, nukreipiant savo mylintį žvilgsnį nuo įkyraus prisirišimo prie vyro link pasveikimo ir jūsų pačios gyvenimo.
Štai jums – antras įspėjimas. Šioje knygoje, kaip ir daugelyje pagalbos sau knygų, yra sąrašas žingsnių, kuriuos turite žengti, norėdama pasikeisti.
Jei apsispręsite, kad tikrai norite žengti šiuos žingsnius, tai pareikalaus – kaip ir visi terapiniai pakitimai – kelerių metų darbo ir visiško atsidavimo. Nėra būdo lengvai pakeisti mylėjimo per daug stilių, kuriame esate įklimpusi. Juk šis stilius – dar vaikystėje išmoktas ir pagal jį gyventa. Jį prarasti bus sunku, baisu ir reikės nuolat stengtis. Šis įspėjimas nereiškia, kad aš kviečiu jus gerai pasverti.
Galų gale, jei nepakeisite savo santykių stiliaus, tikriausiai turėsite kovoti visą likusį gyvenimą. Tačiau tuo atveju kovosite ne dėl pažangos, o kad išliktumėte. Galite pasirinkti. Jei pasiryšite pradėti sveikimo procesą, iš moters, kuri myli taip stipriai, kad net kenčia, tapsite moterimi, kuri myli save tiek, kad nereikėtų kentėti.