Knygoje „Moterims apie vyrus“ jis daugybei moterų atskleidė, ką vyrai iš tiesų galvoja apie meilę, intymumą ir įsipareigojimus. Nesvarbu, esi rimtai pradėjusi draugauti dvidešimtmetė ar biologinio laikrodžio tiksėjimą jaučianti trisdešimtmetė, o gal keturiasdešimties ir vyresnė, S. Harvey tau pasakys, ko tam tikro amžiaus vyras tikisi iš gyvenimo draugės. Lrytas.lt pateikia „Moterims apie vyrus“ („Alma Littera“, 2012) ištrauką, kurioje autorius griauna mitą:
Vyrai neprieina prie stiprių moterų,
nes jų bijo?
Tiesa: Mūsų nebaugina stiprios moterys. Nors žodis „baugumas“ reiškia baimę ir vyrai bijo daugelio dalykų, moterų tarp jų nėra. Negali atspardyti mums užpakalio ir, kalbant trumpai drūtai, mus nelabai kas gąsdina. Jei matome tave kitame patalpos gale, neskaičiuojame tavo banko sąskaitos nuliukų ir tikrai nesvarstome, kuo tu dirbi ir kokia tavo padėtis darbe. Mums tai nerūpi. Iš pradžių mums net nerūpi, kiek vaikų turi ar kokios yra tavo svajonės, tikslai ir ambicijos.
Mes tiesiog norime su tavimi pasikalbėti. Bet darysime tai tik tada, jei atrodys, jog skirsi mums dėmesio ne vien todėl, kad prie tavęs priėjome. Bent kiek pasitikėk mumis; mes kur kas išradingesni, nei tu manai, – patikėk.
Vyrai pagal prigimtį yra medžiotojai, grobuonys, kurie, jei neieško ko nors rimto, tai ieško lengvo grobio. Stebime moterį, kuri apsirengusi provokuojamai, kalba kiek garsokai, maukia gėrimus, šoka dviprasmiškai ir siunčia signalus, kad ji šoks su bet kuriuo iš šutvės vaikinų, nė neketinančių pagarbiai su ja elgtis.
Ji suteiks sportinio malonumo žvejui sportininkui, ieškančiam moters, kuria pasinaudotų ir įmestų atgal į vandenį. Ją lengva atpažinti. Bet mes gana lengvai galime atpažinti ir moterį, kuri turi visa, ko reikia, bet elgiasi santūriai, ir kuri nebijo panaudoti savo ginklų.
Tikrai nesame tokie kvaili, kaip apie mus manai. Mes nebėgsime tiesiai prie tavęs; mes tave stebėsime. Stebėsime, kaip šnekiesi su padavėja darbovietės kavinėje – kaip šiurkščiai su ja šneki, nepadėkoji, kai ji atiduoda tau grąžą ir supakuoja sumuštinį.
Matome, su kuo renkiesi atsisėsti – sėdiesi tik su tam tikrais žmonėmis, vengi nederančių prie tavo „sėkmės“. Jaučiame tavo skleidžiamas tas „tu tikrai žemesnio lygio nei aš, ko čia sukinėjiesi“ vibracijas prie tavęs einantiems atitinkamos išvaizdos vaikinams.
Darome išvadą, jog mums neverta su tavimi prasidėti.
Jei vyrai prie tavęs neina, galbūt taip yra ne todėl, kad juos baugini, bet jie tiesiog pernelyg užsiėmę kreipdami dėmesį į moteris, kurios nėra šaltos ir šiurkščios – į tokias, kurios šypsosi, jaukiai jaučiasi ir, rodos, gerai leidžia laiką net sėdėdamos vienos.
Jei moteris atrodo patraukli, mes ją viliosime. Bet jei ji viena iš tų šaltų moterų, kurios pasitiks mūsų viliones priešiškai ir nerodys susidomėjimo pažvelgusiu į ją vyru, ką gi: vyrai su ja nekalbės. Kam reikia tokios kankynės? Kas gi norės kankintis?