Daug kalbama apie lyčių lygybę, tačiau vis dar įprasta, jog karjerą daro vyras, o žmona, kad ir kokia būtų gabi, turi užmiršti profesines ambicijas ir pasiaukoti dėl šeimos. Taip pat ir gyvenamąją vietą šeimos dažniau keičia dėl vyro karjeros vingių.
Švedų šeimoje viskas atvirkščiai. Penkių asmenų šeima gyvenamąją vietą keičia dėl diplomatės Cecilios paskyrimo į tam tikrą šalį.
Ambasadorės šeimoje auga trys vaikai – keturiolikametis Danielis, devynmetis Johannesas ir pustrečių metų Sofia. Jie reikalauja daug dėmesio, vaikams reikia laiko adaptuotis svetimame krašte, priprasti prie kitos kultūros, susirasti naujų draugų. Tuo rūpinasi tėvas.
Pahlas, anksčiau rašęs straipsnius pagrindiniam Švedijos dienraščiui, nesijaučia prastai, kad dabar tik žmona daro karjerą.
„Mes esame lygiaverčiai partneriai, bendraminčiai, kuriems rūpi šeimos gerovė. Šiuo metu aš daugiau dirbu, bet gal ateis diena, kai daugiau dirbs Pahlas. Šeimoje, kurioje auga vaikai, svarbus tiek vyro, tiek moters vaidmuo”, – kalbėjo C.Ruthström-Ruin.
Diplomatė pokalbio pakvietė į savo rezidenciją. Dalykinį kostiumėlį švedė pakeitė į laisvalaikio aprangą.
Prieš fotosesiją ji kruopščiai nuvalė pomidorų padažu išteptą Johanneso skruostą, ant rankų sūpuodama guodė apsiašarojusią Sofią, kuri negalėjo suprasti, kodėl negalima vakare eiti į vaikų darželį. Vėliau Cecilia su sutuoktiniu, meiliai įsitaisę ant vieno minkštasuolio, išgėrė po puodelį kavos.
„Esu ir diplomatė, ir motina. Jei ne vyro pagalba, būtų sunku viską suderinti”, – prisipažino Švedijos ambasadorė.
Kelerius metus C.Ruthström-Ruin su šeima praleido Japonijoje. Ir ten ant jos vyro pečių gulė šeimos rūpesčiai. Toks Pahlo pasiaukojimas stebino japonus.
Vienas Japonijos televizijos kanalas susuko dokumentinį filmą apie šeimai atsidavusį švedą. Kai filmą parodė, Pahlas tapo ypač gerbiamas japonių. Jos stabdydavo Pahlą einantį gatve, gyrė už išmintingus teiginius, draugiškai plekšnojo per petį, spaudė ranką.
– Kaip suderinate šitiek vaidmenų – ambasadorės, žmonos, motinos? Ar būna, kad darbų tiek daug, jog para atrodo per trumpa? – paklausiau Švedijos ambasadorės.
– Sukoordinuoti fotosesiją su trimis vaikais buvo sunkiau negu atlikti kitus svarbius darbus. (Juokiasi.)
– Kokia jūsų dienotvarkė?
– Mūsų šeima keliasi maždaug septintą valandą ryto. Turiu užtektinai laiko susiruošti – užtenka poros minučių pasiekti darbo kabinetą. Ambasados gyvenamosios ir darbo patalpos yra viename pastatų komplekse.
Vyriausias sūnus Danielis – paauglys, pats savimi pasirūpina ir susiruošia į mokyklą. Mažesniems vaikams apsirengti padeda mano vyras. Šeima pusryčiauja kartu. Po to visi išsiskirstome – aš keliauju į darbą, o Pahlas vaikus nuveža į Tarptautinę Amerikos mokyklą. Ten pat Sofia lanko vaikų darželį.
Ambasadoje darbas prasideda pusę devintos ryto. Prieš imdamasi svarbių užduočių, pusvalandį skiriu lietuviškos ir užsienio spaudos apžvalgai.
Dieną manęs laukia susitikimai, išvykos į kitus Lietuvos miestus, atsakinėju į laiškus, studijuoju dokumentus.
Mano darbas kasdien pateikia naujų iššūkių. Turiu galimybę pažinti žmones, domiuosi įvairiomis temomis – politikos, kultūros ar ekonomikos. Negresia sustabarėjimas ar rutina.
– Nemažai užsienio diplomatų studijuoja lietuvių kalbą. Pavyzdžiui, Jungtinių Valstijų ambasadorė Lietuvoje Anne Elizabeth Derse, mūsų šalyje reziduojanti daugiau kaip dvejus metus, oficialius pranešimus skaito lietuviškai. Kaip jums sekasi mokytis lietuvių kalbos?
– Lietuvoje esu nuo praėjusio rugsėjo, tad mano lietuvių kalbos žinios dar nėra geros. Bet po pusmečio intensyvaus mokymosi spėjau suvokti, kad lietuvių kalba yra ne tik sudėtinga, bet ir labai graži. Kalba – raktas, padedantis atrakinti žmonių širdis.
Šiandien per lietuvių kalbos pamoką su mokytoja kalbėjomės apie muziką ir muzikinius instrumentus.
– Muzika jūsų gyvenime užima svarbią vietą?
– Nuo vaikystės domiuosi įvairiais muzikos stiliais, dainavau.
Vilniuje nuo Kalėdų lankau Bernardinų bažnyčios chorą. Manau, kad tai puikus būdas pajusti miesto dvasią. Bažnyčia ir muzika lietuviams yra svarbu.
– Bernardinų bažnyčia yra katalikų maldos namai. Koks jūsų tikėjimas?
– Aš, kaip ir daugelis mano tėvynainių, esu liuteronė. Tačiau mes turime vieną Dievą ir garbinti jį galime visur. Dvasingumo lygis ne-priklauso nuo vietos. Svarbiausia, kad tikėjimas būtų nuoširdus.
– Kokių pramogų Lietuvoje susirado jūsų vyras?
– Mano vyras kelis kartus per savaitę su bičiuliais žaidžia krepšinį. Pahlas labai domisi šia sporto šaka. Švedijoje jis buvo subūręs ir treniravo 8–12 metų berniukų komandą.
Pahlui patinka įvairūs žaidimai su kamuoliu. Tačiau krepšinio šalyje mano vyras negali prilygti lietuviams.
– Ar dažnai jums tenka dalyvauti vakariniuose priėmimuose?
– Maždaug tris kartus per savaitę. Kartais į vakarinius renginius mane lydi vyras, bet dažniau einu viena. Pahlas namuose pasilieka dėl vaikų. Mūsų atžalos dėl skirtingo amžiaus turi skirtingų interesų, tad jiems reikia daug dėmesio.
– Nors neseniai dirbate Lietuvoje, jau nemažai teko apie jus išgirsti. Surengėte Šv.Liucijos dieną, rūpinatės vaikų sveika mityba, atidarėte ne vieną parodą, prisidėjote prie kadenciją baigusio prezidento Valdo Adamkaus žmonos Almos labdaros programos.
– Stengiuosi būti aktyvi, todėl darbuodamasi peržengiu ambasados rėmus. Švedijos užsienio reikalų ministerija siekia, kad jos diplomatai būtų girdimi, matomi ir kuo aktyviau reprezentuotų savo šalį.
Vienoje Šiaulių gimnazijoje švedų virėjos mokė ruošti sveikus patiekalus. Švedijos virtuvė patenka į sveikiausių pasaulio virtuvių dešimtuką. Tai lemia ilgą gyvenimo trukmę. Vidutinė žmogaus gyvenimo trukmė Švedijoje – 81 metai.
Švedai, kaip ir lietuviai, mėgsta silkę, valgo daug bulvių, mėsos, miltinių patiekalų ir miško gėrybių – grybų bei uogų. Tačiau švedai valgo daugiau žuvies, jūrų gėrybių ir šviežių daržovių. Ypač daug dėmesio skiria maisto kokybei, ekologijai.
– Ir jūsų šeima stengiasi sveikai maitintis?
– Neturime stebuklingų receptų. Daugiausia bandome atsigriebti vasarą, kai nuvažiuojame į sodybą Suomijoje.
Mūsų mėgstamiausias maistas – tas, kurį galime pasigauti ir susirinkti. Mes žvejojame, einame į mišką uogauti ir grybauti. Lietuvoje man irgi patinka patiekalai iš grybų.
– Atsakymų, kodėl žmogus pasirinko kokį nors kelią, dažniausiai ieškoma vaikystėje. Ar jūs ilgai ieškojote savo kelio?
– Gimiau Malmės mieste. Mano giminėje nebuvo diplomatų, bet tėvas etimologas studijavo senovės Skandinavijos kalbas, jam buvo įdomios kitos kultūros. Jis ir mane skatino domėtis, kas vyksta kituose pasaulio kampeliuose.
Pamėgusi skaityti laikraščius, pirmiausia atsiversdavau puslapius, kuriuose buvo rašoma apie tarptautinius įvykius.
Baigusi vidurinę mokyklą išvykau į Paryžių mokytis prancūzų kalbos. Vėliau grįžau į Švediją, Lundo universitete studijavau tarptautinius santykius. Po to mokslus tęsiau Amerikoje, Kolumbijos universitete.
Dar studijų metais pradėjau rašyti mokslinius straipsnius, daugiausia – apie žmogaus teises. Po kiek laiko Lundo universitete apsigyniau mokslų daktaro laipsnį, dėsčiau šiame universitete.
Kelerius metus mano gyvenimas tekėjo ramiai. Bet ėmė atsibosti monotonija ir ramybė, skaitymai ir rašymai. Troškau iš praktinės pusės pažvelgti į tarptautinius santykius.
Kai Švedijos užsienio reikalų ministerija ieškojo naujų darbuotojų ir paskelbė konkursą, nutariau dalyvauti, bet tik todėl, kad patikrinčiau savo galimybes. Žinojau, kad tokius konkursus laimėti sudėtinga. Man pasisekė.
Trejus metus dirbau grupėje, kuri buvo atsakinga už karo tuometėje Jugoslavijoje padarinius ir pabėgėlius. Darbas buvo kupinas streso.
Ketverius metus dirbau Švedijos ambasadoje Japonijoje. O prieš atvykdama į Vilnių vadovavau terorizmo prevencijos padaliniui Jungtinių Tautų narkotikų kontrolės ir nusikalstamumo prevencijos biure Vienoje.
– Ar sunku konkuruoti su vyrais?
– Pradėjusi dirbti Švedijos užsienio reikalų ministerijoje pastebėjau, kad lyderiai, nesvarbu lytis, yra skatinami siekti aukštumų. Jūsų šalyje yra nemažai moterų, užimančių aukštus postus. Manau, reikia vertinti moteris lyderes ir padėti joms kopti karjeros laiptais.
– Bet gal pirmiausia apie lygiateisiškumą reikėtų pradėti aiškinti šeimoje? Pavyzdžiui, nepažįstu daug lietuvių vyrų, kurie paaukotų savo karjerą dėl žmonos karjeros.
– Švedijos vyriausybė skatina vyrus kuo daugiau dėmesio skirti šeimai, eiti tėvystės atostogų. Ir ne dėl noro ar nenoro, bet dėl pareigos ir atsakomybės. Taip pat yra svarbu, kad ne tik politikai, bet ir visuomenė suprastų, jog ir vyrai turi teisę į šeimą.
Švedijoje žiūrima geranoriškai, jei vyras dėl vienokių ar kitokių priežasčių nutaria prisiimti šeimos rūpesčius.
Šiuo metu aš dirbu daugiau ir todėl Pahlas daugiau dėmesio skiria šeimai. Bet buvo laikas, kai vyras dirbo daugiau už mane. Drauge esame jau 26-erius metus, iš jų 21-erius gyvename santuokoje, tad mūsų bendro gyvenimo istorija yra ilga.
Kad ir ką darytume, mudu su Pahlu stengiamės žvelgti viena kryptimi. Mūsų šeimos filosofija remiasi tuo, kad abu galvojame apie ateitį, neapsiribojame šia diena. Šeimoje yra penki žmonės, tad nelengva patenkinti visų poreikius. Visus sprendimus priimame gerai apsvarstę.
Esu atmetusi ne vieną viliojantį pasiūlymą, nes nutarėme, kad tai nebus naudinga šeimai. Karjera yra svarbi, bet ne mažiau svarbi ir šeima.
Manau, kad pasielgėme teisingai atvykdami į Lietuvą. Pirmą kartą Lietuvoje viešėjau prieš šešiolika metų kaip turistė. Kartu su vyru tuomet aplankėme tris Baltijos šalis ir Lenkiją. Vilnius mums pasirodė esąs fantastiškas miestas. O pirmas įspūdis yra labai svarbus.
– Jums lieka laiko sau?
– Sudėtinga viską derinti. Bet rūpesčių gyvenime turi kiekviena moteris, ne tik ta, kuri užima aukštą postą.
Būna momentų, kai atslenka juodas debesis ir visos bėdos sukrinta į krūvą – maži vaikai, seni tėvai, ligos.
Šeimoje esame išsitreniravę, kaip nesutrikti ir kaip protingiausiai elgtis sudėtingomis situacijomis. Koncentruojamės į esminius dalykus.
O dėl laiko trūkumo nesisieloju. Man pasisekė, kad turiu mėgstamą darbą. Dėl to jaučiuosi privilegijuota. Pasaulyje yra daug žmonių, kuriems darbas atima energiją, o man jis jos suteikia.
Auginti tris vaikus nėra paprasta, juk dažnai jiems nepaaiškinsi, kad esi pavargęs, be nuotaikos. Bet jei neturėčiau vaikų, neįsivaizduoju, ką daryčiau grįžusi į namus.
Iš savo vaikų, kaip ir iš mėgstamo darbo, semiuosi energijos, teigiamų emocijų. Tai – moters gyvenimo prasmė.
– Ar tarp daugybės reikalų jūs su vyru randate laiko romantikai?
– Romantikai lieka mažai laiko. Bet mums patinka laisvalaikį leisti su vaikais. Savaitgaliais visi kartu keliaujame po Lietuvą, valgome vietinį maistą.
Kartais su vyru nueiname į restoraną, koncertą. Stengiamės nepraleisti šiltų akimirkų. Kartais palaima drauge išgerti arbatos, kai vaikai užmiega ir aplinkui tvyro visiška ramybė.
– Įvairiose šeimose būna krizių. Ar ilgai jums teko šlifuoti kampus, o gal to nereikėjo daryti?
– Mes sugebame augti kartu, drąsiai pri-imame iššūkius. Esu laiminga, kad mums pavyko sukurti gražius santykius.
O gyvenime nutinka visko. Būna ir nesusikalbėjimų, bet abu suprantame, kad tik kartu klysdami, tobulėdami, ieškodami ir surėmę pečius galime daug padaryti dėl šeimos.
– Esate susituokę daugiau kaip dvidešimt metų. Koks jūsų darnios santuokos receptas?
– Man pasisekė sutikti gerą vyrą. Kai dirbi ir turi vaikų, šeimoje būtina dalytis atsakomybe.
Be to, mums su Pahlu linksma ir įdomu. Taip pat svarbu partnerystėje vienas kitam palikti erdvės, nekontroliuoti, nespausti.
– Ar vyras jums dažnai dovanoja gėlių?
– Ne, jam gėlės nėra didžioji meilės išraiška. Vietoj gėlių Pahlas man dovanoja juvelyrikos dirbinius.
– Esate elegantiška, žavi. Ar daug dėmesio skiriate grožiui puoselėti?
– Nemėgstu vaikščioti po parduotuves. Bet kiekvienas žmogus turi save prižiūrėti. Mes su šeima mankštinamės – ambasados patalpose yra įrengta sporto salė. Kiekvienas darbuotojas ten gali mankštintis. Vilniuje nemažai siuvyklų. Kadangi mano drabužių dydžiai maži, turiu naudotis siuvėjų paslaugomis.