Virtinė atsitiktinumų vilniečiui L. Masevičiui nutiesė sėkmingą muzikanto kelią.
„Nė vienas muzikantas nežino, kur jį nuves muzika. Gali dešimt metų groti dieną naktį ir nebūti išgirstas. Man pasisekė greitai būti pastebėtam”, – tikino L. Masevičius, kurį 2008-ųjų pabaigoje iš Danijos sugrįžti į Lietuvą parviliojo geras darbo pasiūlymas.
Nors L.Masevičius Kopenhagoje grojo dviejuose orkestruose, dėstė privačias tūbos pamokas, netikėtas dirigento, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato Roberto Šerveniko telefono skambutis jį privertė suklusti.
Laimoną pažinojęs dirigentas kvietė grįžti į tėvynę ir dalyvauti tūbininkų konkurse.
R. Šervenikas puikiai įvertino L. Masevičiaus konkursinę programą, todėl nedelsdamas pasiūlė dirbti Lietuvos operos ir baleto teatro orkestre.
„Su dirigentu aptarėme užimtumą ir atlygį. Norėjau tobulėti, todėl viena svarbiausių sąlygų buvo bosinė tūba, kurios teatras tuo metu neturėjo.
Dirigentas šiam instrumentui įsigyti turėjo gauti Lietuvos operos ir baleto teatro generalinio direktoriaus Gintauto Kėvišo palaiminimą.
Abejojau, ar bus įgyvendinta ši sąlyga, todėl grįžau į Daniją. Bet po dviejų dienų dirigentas pranešė, kad instrumentą nupirks”, – grįžimo į Lietuvą aplinkybes įvardijo L. Masevičius.
2009-aisiais jaunasis tūbininkas jau grojo nauja tūba.
Bosinė tūba – ne atlikėjo užgaida, o noras meistriškiau atlikti sudėtingus kūrinius, kuriems tik šis instrumentas gali būti pavaldus.
Grįžusiam į Vilnių L. Masevičiui atsivėrė dar vienos durys – jis tapo Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Pučiamųjų ir mušamųjų instrumentų katedros pedagogu.
Vienas jauniausių dėstytojų – populiarus tarp studentų, nes vis daugiau jų renkasi meistriškumo kursus pas beveik bendraamžį pedagogą.
„Ar studentai klauso jūsų? O gal jie tikisi lengviau praslysti per egzaminus?” – pasiteiravau L. Masevičiaus.
„Klauso, – nedvejodamas patikino jaunas dėstytojas. – Seniau būdavo, kad atėjęs studentas pagroja, dėstytojas pasako kelias pastabas ir atsisveikina iki kitos savaitės.
Kadangi aš sėmiausi patirties iš pedagogų užsienyje, žinau, kad turiu būti ir gydytojas anatomas.
Iškart pastebiu, kas trukdo studentui gerai groti – ar jis blogai sėdi, ar kvėpuoja netaisyklingai, ar veido mimika yra ne ta.
Kituose mokymo etapuose esu muzikologas, psichologas. Su vienais būnu griežtas, su kitais – švelnesnis. Turiu būti draugas iki tam tikros ribos.”
L. Masevičius neslėpė, kad jį tobulėti kaip muzikantą įkvėpdavo ne vien paskaitos, bet ir susitikimai su dėstytoju vakarienės metu.
Po egzamino ir L.Masevičius su studentais neatsisako papietauti kavinėje ar išlenkti bokalo alaus. Su studentais bendrauja ir socialiniame tinkle.
Šeimos lizdą muzikantas taip pat apsisprendė kurti Vilniuje. Viename naktinių klubų jis prieš dvejus metus sutiko ekonomistę Astą.
Laimonas nėra naktinių pramogų mėgėjas, tačiau tą vakarą prasiblaškyti jį iš namų ištempė draugai.
Klube buvo taip linksma, kad nejučia jis atsidūrė nepažįstamosios draugijoje – ją pavaišino gėrimu, pasikeitė telefonų numeriais.
„Pirmas pasimatymas buvo nejaukus, nes maniau, kad nesu Astai įdomus. Juk mūsų pasauliai – skirtingi, neturime bendrų draugų.
Grįžęs namo svarsčiau – gal viduje miriau. Kai paskambinau antrąkart, netikėjau, kad ji vėl norės susitikti.
Asta džiugiai užsiminė, kad patiko su manimi bendrauti. Po dviejų mėnesių draugystės pora išsinuomojo butą ir apsigyveno kartu.
Asta anksčiau net nežinojo, kaip atrodo tūba, dabar dažnai apsilanko Operos ir baleto teatro spektakliuose.
Vokiečių kompozitoriaus Richardo Wagnerio opera „Valkirija”, trunkanti keturias valandas, daug kam galėtų pabosti, bet L. Masevičiui ji patinka dėl to, kad reikia kone visąlaik groti.
Ši opera tūbininkui – iššūkis, nes didelis krūvis tenka lūpų raumenimis. Jie turi būti stiprūs, ištreniruoti.
„R. Wagneris reikalauja aukšto meistriškumo, todėl tris savaites prieš spektaklį savo partijos sudėtingiausias vietas kas rytą kartoju”, – apie profesijos užkulisius pasakojo pašnekovas.
Tūbininkų lūpos dėl dažno muzikavimo yra minkštos ir švelnios.
Tai žino ne tik Laimonas, tuo neabejoja jo mylimoji, kurią muzikantas dažnai apdovanoja bučiniais.
Tačiau tai, kad Laimonas groja tūba, – vėlgi atsitiktinumas. Būdamas penkerių jis pradėjo mokytis skambinti fortepijonu.
„Mokytojas man sykį pasakė, kad esu per didelis tinginys groti fortepijonu. Tuo metu man rūpėjo krepšinis ir diskotekos.
Stigo laiko rimtai rengtis fortepijono pamokoms. Tai pastebėjęs mokytojas patarė rinktis kitą instrumentą”, – prisimena Laimonas.
Geriausias draugas grojo tūba, tad ir Laimonas, būdamas trylikos metų, pasirinko tą patį instrumentą.
Baigęs Vilniaus Žirmūnų gimnaziją ir B. Dvariono dešimtmetę muzikos mokyklą L. Masevičius įstojo į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją.
Kai L. Masevičiui pasisekė tarptautiniuose konkursuose laimėti prizines vietas, jo azartas groti tūba išaugo.
O dabar šis nelengvas instrumentas, sveriantis 10 ar 15 kilogramų, jam tiesia sėkmingą gyvenimo kelią.