Gerai, užteks tos beletristikos. Kas buvo, iš dalies pražuvo. Bet vis dėlto, nepriteklius (kalbu apie materialinį, jokiu būdu, ne moralinį) neaplenkė ir mūsų šeimos: mamos (šeimos galva, kaklas ir visas likęs anatominis darinys), paauglės sesers ir manęs, aštuonerių metų mergaitės. Deja, apie tėtį žinių neturiu, ką jis darė, kur ir su kuo buvo tuo metu - žino tik jis. Tebūnie.
Klausimai, Lietuvoje jau seniai tapę retoriniais: kaip išlaikyti šeimą? Ką valgyti rytoj? (Kaip tėtis su nemaža ironijos doze buvo pareiškęs mamai: „Kirvynę virk, jei nori. Pinigų negausi.“) Ir, po galais, kaip gyventi, kai darbovietė bankrutavo arba dirbi puse etato, o namuose laukia alkani vaikai? Štai, kur klausimas! Kas į jį atsakys? Nebent Dievas.
Jeigu ne mamos ryžtas, drąsa padaryti viską dėl savo vaikų, nežinau, ar dabar turėčiau galimybę rašyti šį apmąstymą Jums. Ji, nemokėdama kalbos (atsiprašau, meluoju - per kelionę išmoko skaičius iki 10, pasisveikinti bei atsisveikinti), tais laikais (2001 m.) būdama nelegalė išvyko į Didžiąją Britaniją (o ji - D. Britanija – tikrai didelė). Žinoma, 8 metų mergaitei, atsisveikinus su mama ir supratus, kad liks su seneliais, buvo patirtas nežemiškas smūgis. Ne, ne fizinis. Kalbu apie emocinį smūgį. Iki šiol sunku žodžiais nusakyti tą jausmą bei matytą vaizdą, kuris įsirėžė į širdį amžinai: traukinių stotis, neaiškus sąmyšis, neaiškios kilmės traukinių skleidžiami garsai ir mamos veidas, išnykęs kartu su paskutiniuoju traukinio vagonu. Ašaros. Sesers apkabinimas ir žodžiai: „Viskas bus gerai.“ Ačiū jai! Tuo metu atrodė, kad viskas. Pabaiga. Pasaulis sustojo. Tačiau, teko susitaikyti su esama situacija, žvelgti į gyvenimą toliau, tik jau kitomis akimis, nei anksčiau. Ir ta širdgėla, kas kartą aplankiusi mane matant kitus vaikus, einančius gatve kartu su mama. Vieni iš jų - besišypsantys, kiti - rodantys kaprizus, įžūliais žodžiais vadinantys savo brangiausiąsias. Tuo metu tik ir kirbėdavo mintis prieiti prie to vaiko ir pasakyti: „Ką po galais išdarinėji, juk tu turi mamą! Brangink ją ir mylėk.“
Dėkoju seneliams, kurie globojo mane 6 metus, kol mama dirbo svetur dėl mūsų (pabrėžiu žodį „dirbo“ - ji neskynė pinigėlių nuo medžių Haid parke). Ačiū močiutei bei amžinatilsį seneliui, kurie neleido suklupti paauglystėje. Nors, prisipažinsiu, nebuvo kada išeiti „iš kelio“, nes buvau kaip reikiant užsiėmusi užklasine veikla - muzikos mokykla, į kurią pirmuosius metus teko eiti, pavadinkim, per prievartą (kas mokosi(-ėsi), tie tikrai supras, apie ką aš, o baigiau su dideliu entuziazmu ir aistra muzikai), įvairūs būreliai ir t. t. Žodžiu, veiklos netrūko, gatvėmis nesišlaisčiau. Na, dažniau parkuose ar Palangoje su gitara rankose.
Mano nuomone, pats laikas būtų grįžti prie pagrindinės rašinio temos - kodėl mano mama geriausia? Atsakymas į šį klausimą yra užkoduotas šiame straipsnyje. Raktiniai žodžiai: pasiaukojimas, išvykimas į nežinią dėl mūsų, vaikų, gerovės, drąsa, ryžtas, beribė meilė, rūpestingumas, kuris neišmatuojamas jokiais matavimo vienetais ir neįrodomas jokiomis teorijomis, išskyrus viena - meile.
Žinau, kad nemaža dalis tautiečių smerkia tėvus, kurie emigruoja ir palieka savo vaikus. Bet, matyt, šie skeptiškai nusiteikę žmonės nebuvo susidūrę su tokia padėtimi, kai nežinai, kaip pamaitinti vaikus, sumokėti mokesčius, ką jau kalbėti apie kitus pirkinius. Tad nemanau, kad būtų teisinga juos teisti. Juk emigruoji svetur ne iš gero gyvenimo, tiesiog ieškai tos blankios švieselės - tame pačiame tunelio gale, apie kurį svajojai dar prieš mums įstojant į ES (apie tai užsiminiau straipsnio pradžioje).
Kalbant apie dabartinius mano santykius su mama, nesuklysiu sakydama, kad mes - geriausios drauges. Ji - didžiausia mano patarėja, guodėja, užtarėja. Trumpai tariant, ji - pati nuostabiausia! Šiuo metu esame Londone. Aš, baigusi gimnaziją, atvykau čia ir dabar ruošiuosi studijoms. Mama į D. Britanijos sostinę atvyko po 4 metų pertraukos, kuriuos praleido Lietuvoje. Džiaugiamės gyvenimu bei vertiname kiekvieną dieną, praleistą kartu.
Visiems be išimties norėčiau palinkėti: mylėkite savo brangiausias mamytes, tėvelius, nes ne tik mes jiems, bet ir jie mums yra didžiausias turtas. Gyvenimas per trumpas, tad išnaudokite kiekvieną akimirką, praleistą su brangiausiais žmonėmis. Tokiu būdu suprasite, kad stebuklai egzistuoja ne tik danguje, bet ir čia, žemėje. Mylėkit ir būkit mylimi!
Šis tekstas dalyvauja lrytas.lt paskelbtame rašinių konkurse „Kodėl mano mama geriausia“. Pasidalykite ir jūs savo mintimis apie mamą, pamaloninkite ją gražiais žodžiais ir laimėkite kvietimus dviem žmonėms pasilepinti viešbučio „SPA Hotel Belvilis“ baseino ir pirčių komplekse.
Jūsų rašinių lauksime iki gegužės 11 dienos adresu pramogos@lrytas.lt.