Į begalybę nusitęsiančiomis paskutinėmis žiemomis Tu vis dažniau užsimeni apie mirtį... Lyg nesibaigiantis siūlas ištįsta laikas – iki parausvėjusių alksnynų, iki pirmo nedrąsaus šilumos gūsio, iki varnėno inkile prie virtuvės lango. Tada Tavęs pilna visur. Kaskart aukščiau pakylanti saulė išjudina Tavo jau silpstančias jėgas, ir nuo aušros Tu jau kieme. Laikas skubina. Kol dar pajėgi, kol juda kojos ir rankos, kol visai nepavargo daug pakėlusi širdis.
Tu dažnai kalbi man apie savo paliegusį kūną, žiūri į jį lyg iš šalies ir vardini, kaip palaipsniui, bet atkakliai senatvė jį griauna ir darko. Tai tarsi išsivadavusios sielos žvilgsnis į savo kiautą, kuris, rodos, dar taip neseniai buvo kupinas akį viliojančio grožio.
Jau nužydėjo pirmieji pavasario žiedai, jau vyturys ragina į laukus, jau skleidžiasi pienės. Nestabteli didysis gyvenimo ratas. Šalin mintis apie neišvengiamai ateisiantį rudenį, nykias lapkričio spalvas, apie begalinius žiemos mėnesius. Šalin įkyrią mintį: ar išauš dar vienas pavasaris?
O šiandien mes dar čia. Abi. Po svaiginančiais baltais vyšnių žiedais. Su kasdienėm negudriom kalbom. Su džiaugsmo ir liūdesio ašarom. Ak, pavasari...
Šis tekstas dalyvauja lrytas.lt paskelbtame rašinių konkurse „Kodėl mano mama geriausia“. Pasidalykite ir jūs savo mintimis apie mamą, pamaloninkite ją gražiais žodžiais ir laimėkite kvietimus dviem žmonėms pasilepinti viešbučio „SPA Hotel Belvilis“ baseino ir pirčių komplekse.
Jūsų rašinių lauksime iki gegužės 11 dienos adresu pramogos@lrytas.lt.