Nebuvau bloga dukra, tačiau niekada tiek apie Tave negalvojau, kiek dabar, kai jau antrą pavasarį gėlių Tau atnešu į kapines.
Prisimenu, kaip visai mažai, sergančiai plaučių uždegimu, leidai apsiauti „vailokus“, kad kojos nesušaltų, ir pasivaikščioti aplink stalą. Koks jis tada buvo didelis...
Pamenu tavo geltoną „krempleninį“ kostiumėlį, kurį vilkėdama man atrodei tokia graži. It saulė. Mano vaikystės saulė...
Pamenu tavo tylų žvilgsnį, kai paauglė būdama pasielgdavau ne taip kaip reikėjo. Geriau jau būtum barusi bet nebarei. Dar daug ką pamenu.
Žinojau - gal ne visada mane suprasi, bet visada man atleisi.
Tu buvai. Ne. Tu esi mano gerumo mokytoja!
Jis buvo beribis – tas gerumas. Tavo draugės dar ir šiandien man sako, kad kasdieniuose darbuose pasigenda Tavo patarimų, priminimų, kada sodinti kanas ar kokias kitas gėles. Mano sūnus – Tavo šaltibarščių. Nes niekas skaniau už Tave jų nepadaro.
Mes visi ko nors pasigendame, bet labiausiai - Tavo tiesiog buvimo namuose. Jie dabar kitokie. Ne blogesni, bet kitokie...
Gyvenimas galinga jėga, net ir po skaudžios netekties jis pakelia tave ir veda toliau. Ir tu eini, kaip ir tie namai - kitaip, bet eini.
Šiandien tikrai žinau, kad visi komplimentai, kuriuos man tenka išgirsti, jog esu gera, iš tiesų yra skirti Tau – mano Mama.
Šis tekstas dalyvauja lrytas.lt paskelbtame rašinių konkurse „Kodėl mano mama geriausia“. Pasidalykite ir jūs savo mintimis apie mamą, pamaloninkite ją gražiais žodžiais ir laimėkite kvietimus dviem žmonėms pasilepinti viešbučio „SPA Hotel Belvilis“ baseino ir pirčių komplekse.
Jūsų rašinių lauksime iki gegužės 11 dienos adresu pramogos@lrytas.lt.