Vasarė nemėgsta, kai jai kas nors padeda apsirengti. Mergaitė stropiai sega kiekvieną sagą, užsiriša batų raištelius.
Vikri, guvi ir savarankiška mergaitė yra tik šiek tiek smulkesnė nei kiti trimečiai vaikai. Užtat beria žodžius kaip žirnius į sieną.
Nuo jos neatsilieka dvynys brolis Vakaris. Berniukas džiūgauja, kai tėvai jam leidžia išplakti kiaušinius, supilti juos į keptuvę.
Kai po kelių minučių omletas apskrunda, prijuostę pasirišęs Vakaris prisipažįsta, kad užaugęs norėtų tapti kepėju.
Drąsūs vaikai nebijo svetimų žmonių ir noriai bendrauja.
Pavilnyje erdviame kotedže gyvenantys vilniečiai savo mažyliams negaili nieko – perka drabužius tik iš natūralaus pluošto – vilnos, lino, medvilnės.
Visi jų žaislai – taip pat iš natūralių medžiagų.
Abiejų vaikų kaklą puošia gintaro vėrinys. Tėvai tiki, kad gintaras gali apsaugoti juos nuo ligų.
Balandžio 19-ąją Vasarė ir Vakaris gavo po medinį dviratį. Tądien Kupečiai šventė savo atžalų trečiąjį gimtadienį. Ta proga vaikai buvo aprengti spalvingais kostiumais. Vasarė atrodė kaip boružėlė, o Vakaris – kaip kepėjas.
Treji metai pralėkė greitai. O pirmosios neišnešiotų gimusių dvynių dienos vilniečiams Simonai ir Tomui slinko itin lėtai.
Kad gims dvynukai, S.Kupetienė žinojo šeštąją nėštumo savaitę. Tai paaiškėjo jau per pirmąją apžiūrą.
Išėjusi iš gydytojos kabineto Simona negalėjo sulaikyti ašarų.
Jos vyras Tomas anksčiau mėgo juokauti: „Nori šešių vaikų? Tai bus triskart po du.” Simonai atrodė, kad ima pildytis jo pranašystė.
Tačiau balandžio 19-ąją moteris prisimena kaip per miglą. Prieš trejus metus supratusi, kad prasidėję sąrėmiai nieko gera nežada, moteris su vyru skubiai susiruošė į Vilniaus universitetinės ligoninės Motinos ir vaiko kliniką.
Ėjo 27-oji nėštumo savaitė. Žinia, kad pasaulį išvys neišnešioti kūdikiai, Simonai sukėlė tikrą šoką.
Kai atsibudusi po cezario operacijos gimdyvė paklausė, kas gimė, sutrikusi slaugytoja atsiprašė, kad nežino ir turi dar kartą pasiteirauti.
Sūnui Vakariui buvo nustatyta didelė kraujosruva smegenyse. Tokiu atveju gydytojai teikia mažai vilties, kad vaikas liks gyvas, todėl buvo planuota neurochirurginė operacija. Laimei, jos neprireikė.
Duktė Vasarė taip pat turėjo sveikatos sutrikimų, būdingų neišnešiotiems naujagimiams.
Iš Intensyviosios terapijos skyriaus atvežti vaikai Simonai pasirodė tokie trapūs, kad buvo baisu net paimti juos į rankas.
„Kaip bus? Ar mažyliai gyvens?” – vengdami šio klausimo gydytojai ramino Kupečius, kad daro viską, ką gali, tačiau medicina taip pat nėra visagalė.
Gydytojai tikino, jog labai daug reiškia ir tai, kad dvynių būklė stabili, neblogėja.
Simona su vaikais ligoninėje praleido 2,5 mėnesio. Pirmąsias tris savaites dvyniai buvo gydomi Intensyviosios terapijos skyriuje, o kitą laiką – palatoje su motina.
„Man pasisekė, kad visą laiką kartu galėjo būti Tomas.
Gimus vaikams jis pasiėmė tėvystės atostogų, ligoninėje gavome atskirą palatą, turėjome kompiuterį, internetą, patys ieškojome informacijos apie tai, kaip vystosi neišnešioti vaikai”, – pasakojo Simona.
Kupečiai buvo įspėti, kad dvyniams gali prireikti ne vienos operacijos.
Abiem vaikams keliskart buvo perpilta kraujo dėl mažakraujystės. Iš pradžių šlubavo Vasarės širdies veikla, tačiau po pusmečio paaiškėjo, kad širdies operuoti nereikės.
Dar kurį laiką nebuvo aišku, ar nėra sutrikusi dvynių klausa, ar jiems negresia aklumas.
Bet kai mažyliai buvo išleisti iš ligoninės, gydytoja džiaugėsi, esą Vakaris – tikras stebuklas, nes retai būna, kad kraujosruvos smegenyse išnyktų be neurochirurginės operacijos.
Tačiau Kupečių vargai nesibaigė net grįžus namo. Per pirmuosius metus jie beveik nekėlė kojos iš namų, nes stengėsi apsaugoti dvynius nuo galimų infekcijų.
Jaunus tėvus nuolat persekiojo nerimas, kiekviena smulkmena buvo svarbi. Simonai rūpėjo išsiaiškinti, ar jos vaikai pradės patys verstis ant šono, ar sugebės patys atsisėsti.
Kalbos raida – dar vienas svarbus ženklas, ar dvynių vystymasis yra normalus.
Kai kurie neišnešioti vaikai kalbėti pradeda tik sulaukę 5–6 metų, o Vasarė buvo vos metų ir dviejų mėnesių, kai atsidūrusi ligoninėje dėl ausų uždegimo atsikėlė ir dūrė pirštu į langą klausdama: „O kas čia?”
Kai Vakaris ir Vasarė sulaukė pusantrų metų, neurologė pripažino, kad jie beveik niekuo neatsilieka nuo tokio amžiaus vaikų.
Dvynių susilaukusi Simona įstojo į Vilniaus edukologijos universitetą – norėjo studijuoti ikimokyklinę pedagogiką.
Neišnešiotų dvynių atsiradimas iš esmės pakeitė Simonos ir Tomo gyvenimą. Planuodami šeimą jie manė, kad dėl vaikų neverta atsisakyti kelionių.
Vėliau šis požiūris pasikeitė. Pirmus metus vilniečiai saugojo dvynius nuo pašalinių žmonių, mažai keliavo, neprašė netgi senelių pagalbos.
Todėl mažyliai niekuo nesirgo, net sloga. Tėvai labai stengėsi ir ugdydami vaikų higienos įpročius.
Kad vaikų raumenys galėtų normaliai vystytis, į namus atvykdavo masažuotoja.
Vasarė ir Vakaris lankė muzikos terapijos pamokėles.
Tėvai taikė dar vieną metodą – vaikus dažnai laikė ant krūtinės. Girdėdamas širdies dūžius mažylis greičiau nurimsta ir jaučiasi saugus.
Gimus vaikams Kupečiai ėmė domėtis ekologija, internete pradėjo prekiauti žaislais iš natūralių medžiagų.
„Kada, jei ne dabar?” – ėmusi svarstyti, kad reikia kurti verslą, Simona drąsiai nėrė į nepažįstamą veiklą.
Naujagimiams kyla daug pavojų
Rimutė Vaitkevičienė
Vilniaus universiteto Vaikų ligoninės Neišnešiotų naujagimių skyriaus vedėja
„Šalyje kasmet gimsta daugiau nei 30 tūkst. vaikų, iš jų apie 5–6 proc. – neišnešiotų. Vien mūsų ligoninėje gydoma apie 320 neišnešiotų kūdikių, kurie gimsta 22–36 nėštumo savaitę.
Čia yra gydytas mažiausias Lietuvoje kūdikis – Rasa Marija, kuri svėrė 450 gramų. Dabar jai – 12 metų. O jauniausiam pacientui, kurį teko gelbėti, buvo vos 22 savaitės.
Kūdikis neišnešiotas gimsta dėl daugybės priežasčių: moters sveikatos sutrikimų, atsiradusių nėštumo metu, taip pat sunkių lėtinių motinos ligų, įvairių vaisiaus anomalijų.
Paankstinti gimdymą gali socialinės ir psichologinės priežastys.
Neišnešioti naujagimiai dėl nesubrendusios centrinės nervų sistemos yra labai jautrūs. Yra sutrikusi jų kūno termoreguliacija, todėl jie gali greitai perkaisti, sušalti. Jie yra slaugomi inkubatoriuose, kur palaikoma vienoda temperatūra.
Tokiems naujagimiams kyla daug pavojų, gali tekti taikyti dirbtinę plaučių ventiliaciją, maitinti per zondą.
Gali susiformuoti retinopatija, dėl kurios gresia aklumas, nes būna dar nepakankamai išsivysčiusios tinklainės kraujagyslės.
Prieš keletą dešimtmečių Lietuvoje buvo neįmanoma užauginti tokių vaikų. Dabar daugeliu atvejų pasiseka.
Iš visų gimusių 22–24 savaičių vaikų maždaug penktadalis turi raidos sutrikimų, pavyzdžiui, gali būti sutrikusi judesių koordinacija, kalba, suvokimas, mąstymas, motorika, ištikęs cerebrinis paralyžius. Tačiau didžioji dalis sėkmingai pasiveja bendraamžius.
Toks vaikas turi daugiau poreikių, pavyzdžiui, jį gali nuraminti tai, kad girdi savo motinos širdies plakimą, jam būtinas emocinis, fizinis kontaktas.”