Tokia jai
išlikti nebuvo lengva. Kai man buvo dešimt metų, tėvelis paliko mūsų
šeimą. O mūsų šeima - tai penki vaikai, Mamytė ir jis. Išeidamas palinkėjo
jai „pastipk su savo vaikais“. Ne, jis mūsų nei vieno neatsižadėjo, gal
savotiškai ir mylėjo, bet nelankė, nesirūpino, ar mes dar „nepastipę“.
Bet
šis straipsnis ne apie tai. Jis apie mano Mamytę.
Tik jos dėka mes užaugom sveiki ir laimingi. Taip, laimingi. Ji, būdama
paprasta kaimo moteris, dirbanti tuo metu kolūkyje lauko
darbininke, sugebėjo po ilgos darbo dienos rasti laiko
mums, daržams, auginamiems gyvuliams. O kad neslėgtų sunkios mintys, kaip
bus rytoj, ji sėsdavo į audimo stakles ir iki vidurnakčių ausdavo
lovatieses, kilimus, rankšluosčius. Ausdavo ir laukdavo tėvelio. Gal
grįš...
O kokia gera dainininkė ji! Kiek dainų ji moka! Kai labai
sunku, dainuoja, sako - gyvent lengviau...
Žvelgiu į tuos vaikystės metus ir galvoju, kaip ji sugebėjo būti mums
ir tėveliu, ir Mamyte viename? Iš kur tiek energijos, kūrybingumo, išminties? Juk mes norėjom ne tik valgyti, bet kaip ir visi
vaikai gražiau apsirengti, važiuoti į ekskursijas, stovyklas. Ir ji mus
leido, kažkaip rasdavo pinigų drabužiams, ko neišgalėdavo nupirkti
pati siuvo, mezgė. Aš, josios jaunėlė dukra, niekad nejaučiau
diskomforto, kad esu prastesnė nei mano draugės, netgi sakyčiau dažnai
būdavau gražiau pasipuošus bei sotesnė nei jos.
Mamytė rado laiko ir jėgų sukrauti penkiems vaikams kraitį, kuris buvo
ne tik finansinė parama, o ji iš tiesų buvo duota nemaža ir visiem
lygiom dalimi, bet ir didelį dvasinį išprusimą, meilę darbui. Nėra tos
dienos, kad ji neprimintų mums gyvenimo tiesų, nepabrėžtų, kas yra
tikrosios žmogiškos vertybės, kurių būtina laikytis.
Ji atrodo tokia
stipri ir pastovi kaip žemė. Ji nedejuoja ir nepyksta, kai būna įžeista, nuskriausta, o išlieka dosni ir gera. Atiduoda visą save neprašydama
nieko atgal.
Kai mirtis pasiglemžė mano du brolius, Mamytei plyšo širdis iš skausmo, bet tuo pačiu rado paguodos, nuraminimo žodžių mums savo dukroms bei
brolių šeimoms. Ji ir tokiu sunkiu metu (neduok Dieve motinoms laidot
savo vaikus) išliko stipri ir gera kaip žemė. Nors nuo to laiko,kai
palaidojo sūnus,ji nenori prisiliesti prie žemės, ją dirbti, sako,
skauda mano vaikams, bet išliko stebėtinai atlaidi Dievo valiai.
Daugelis patyrę stresą, ar pavargę nuo rutinos nori prisiliesti prie
žemės, o aš, kai man būna sunku ar turiu džiugių naujienų visuomet bėgu
su jomis pirmiausia pas Mamytę. Nes ji yra mano Žemė.
Mylėkime savo motinas, raskime joms tik švelnius žodžius, tausokime
jas, nes tai mūsų pradžių pradžia,o pabaiga mūsų žemė...
Šis tekstas dalyvauja lrytas.lt paskelbtame rašinių konkurse „Kodėl mano mama geriausia“. Pasidalykite ir jūs savo mintimis apie mamą, pamaloninkite ją gražiais žodžiais ir laimėkite kvietimus dviem žmonėms pasilepinti viešbučio „SPA Hotel Belvilis“ baseino ir pirčių komplekse.Jūsų rašinių lauksime iki gegužės 11 dienos adresu pramogos@lrytas.lt.