Pati užauginusi du vaikus, moteris pripažįsta, kad darbas vaikų kaime reikalauja didelės kantrybės ir atsidavimo. „Esu pareiginga, energinga, greitai sukuosi – moku dirbti su vaikais“, – šypsodamasi pradeda pokalbį Aldona. Portalas lrytas.lt Motinos dienos proga pakalbino SOS mamą Aldoną, kurią svarbiausiu žmogumi laiko ne tik savi, bet ir globos namuose gyvenantys vaikai.
Šiuo metu viename SOS kaimo namelyje su Aldona įsikūrę septyni vaikai: 13-metė Katažina, 14-metė Violeta, 15-mečiai Margarita ir Povilas, 16-metis Darjušas ir vyriausiasis - 17-metis Jonas. Visi vaikai lanko mokyklą, o po pamokų eina į mėgstamus būrelius. Merginos lanko pramoginius ir gatvės šokius, floristikos ir siuvimo kursus, vaikinai žaidžia krepšinį, stalo tenisą, žvejoja, groja pianinu. Taip pat globos namuose kartą per savaitę jie visi papildomai mokosi anglų kalbos. Moteris džiaugiasi, kad jos globojami vaikai – gero būdo ir sąmoningai supranta, ką daro gerai, o ką ne.
Kaip ir bet kurioje šeimoje, čia švenčiamos didžiausios metų šventės, gimtadieniai. Taip pat – ir Motinos diena. „Gaunu dovanų piešinių, vaikai pradžiugina įvairiomis staigmenomis, kartais kokį laišką parašo, – šypsosi pašnekovė. – Tiesa, būna skaudu, kai per vaikų gimtadienius jie nesulaukia jokio skambučio ar žinutės iš artimų giminaičių. Nusimena ir jie, ir aš, tačiau nuryjame ir gyvename toliau.“ Moteris pasakoja, kad kai kurie tėvai, net gyvendami netoliese, per dešimt metų nė karto neatvyko aplankyti vaikų, o buvo ir tokių, kurie atvykę pasakė: „Ačiū, kad iš žvėriukų padarėte žmones.“
Svarbiausia - išmokyti gyventi
Esminis SOS mamos ir SOS tetos skirtumas – atsakomybių pasiskirstymas ir darbo valandos: mama dirba šešias paras per savaitę, teta – vieną. Tiesa, dar egzistuoja ir SOS tėvo statusas, tačiau tokių globos namuose pasitaiko itin retai. Aldonos teigimu, daugeliui vyrų toks darbas atrodo per sudėtingas psichologiškai ir jie tiesiog nepajėgia ilgai išdirbti. Tiesa, kai kuriose šeimose gyvenančių vaikų globėjai yra vyras ir žmona. „Vaikams reikia vyriško mąstymo. SOS vaikų kaime tėvą daugeliui atstoja direktorius“, – šypteli Aldona.
Vieni SOS vaikų kaime auga nuo mažens, kiti atėjo čia jau būdami paaugliai. Daugelis vaikų globos namuose gyvena pas vieną SOS mamą, tačiau šiai baigus savo karjerą ir išėjus į pensiją, vaikus priima kita SOS mama. Pasak Aldonos, tokia migracija skaudi ne tik vaikams, ji pakankamai sudėtinga ir SOS mamoms.
„Žmonės vieni prie kitų prisiriša, todėl jiems sunku susitaikyti su bet kokiomis permainomis. Kiekviena mama turi savo auklėjimo metodiką, principus, todėl labai sunku „perimti“ vaiką ir įtikinti jį, kad gali tavimi pasitikėti“, – sako Aldona ir prisimena, kaip vienas, iš kitos šeimos atėjęs globotinis jos paklausė: „Kaip tapti jūsų numylėtiniu?“ SOS mamos Aldonos teigimu, tokie klausimai priverčia susimąstyti. „Prieš atkeliaudamas į mano globojamą šeimą šis berniukas metus nelankė mokyklos, protestavo. Pasakiau jam, kad norint būti mano numylėtiniu, reikia pradėti gerai mokytis. Ir ką jūs manote? Tais metais jis mokyklą baigė aukščiausiais pažymiais“, – pasakoja Aldona.
Aldona užsimena, kad nelabai mėgsta garsiai ištarti žodį „myliu“. Jos teigimu – geriau vaikui paglostyti galvą, parodyti dėmesį, rūpestį, leisti jam suprasti, kad esi už jį atsakingas ir tau rūpi jo ateitis. „Mano pareiga – išugdyti vaikų savimonę, kad jų gyvenimas priklauso nuo jų pačių. Aš padedu jiems sukurti palankias aplinkybes mokytis, tobulėti, siekti tikslų, o visa kita – jų rankose. Paskatinti juos išlipti iš duobės ir išmokyti gyventi – tai pats sudėtingiausias dalykas“, – teigia ji.
Kompleksų nejaučia
Pasak pedagogės, apie biologinius tėvus psichologiškai lengviausia kalbėti tiems, kurių gimdytojai yra mirę ir jau palaidoti. „Kai vaikai žino, kad tėvų nebėra, jaučiasi ramiau. Sunkiau išgyvena tie, kurių tėvai išsižadėjo dar kūdikystėje ir tėvų neprisimena, taip pat tie, kurie buvo palikti vyresni, kai tą jau sąmoningai suvokė. Tuos vaikus nuolat kamuoja klausimai - kur jie, kodėl taip atsitiko ir pan. Jie dažnai yra piktesni, nervingesni, – sako globėja ir patikina, kad niekuomet vaikų nesistengia apgauti. – Tikrąja biologine mama niekuomet nebūsiu, tačiau stengiuosi daryti viską, kad ją atstočiau.“
Paklausta, kaip vaikai jaučiasi mokykloje: ar pasitiki savimi, jaučiasi visaverčiais, nesigėdija, kad gyvena globos namuose, Aldona neslėpė – būna visko: „Pasitaikė atvejų, kuomet kai kurie apsimelavo, kad gyvena su tėvais, nors jie jau seniai mirę. Tačiau dažniausiai vaikai suvokia tai ir visai nekompleksuoja, gyvena normalų gyvenimą. Tiesiog per daug nepasakoja, kad jie - SOS vaikų kaimo gyventojai.“ Aldona taip pat prasitarė, kad sulaukia labai didelio mokytojų palaikymo, paramos, dažnai net girdi komplimentus, esą šie vaikai tvarkingesni ir kultūringesni.
Begalinis atsidavimas
Vis dėlto ne kiekvienas galėtų šešias dienas per savaitę skirti ne savo šeimai, o svetimiems vaikams. Iš kur toks atsidavimas? Ar šeima nejaučia kartėlio, kad kone visą savo dėmesį reikia skirti globotiniams? Aldona šyptelėjusi atsako: „Šeima jau susitaikė ir prisitaikė. Mano vaikai jau užaugę, gyvena atskirai. 29-erių dukra gyvena Anglijoje, o trejais metais jaunesnis sūnus tėvus aplanko taip pat ne kasdien. Kaip pasakoja pati Aldona, mamai jis juokais sako, kad yra ji ir jos šeima. Tiesa, daugelį švenčių moteriai tenka švęsti SOS namuose, tačiau kartais norisi ištrūkti.
„Mano vyras – Jonas, todėl per Jonines visą savo dėmesį skirsiu jam“, – sako pedagogė. Pasak jos, toks gyvenimas – iš pareigos ir didelės atsakomybės jausmo. Nuo SOS kaimo atsiriboti praktiškai neįmanoma – nuolat skamba telefonas, kyla daug įvairiausių klausimų. O kur dar savi namai – norisi juk ir susitvarkyti, ir aplinką pasigražinti, ir su artimaisiais pabūti.
Paklausta, kokiomis savybėmis turėtų pasižymėti SOS namuose dirbantis darbuotojas, moteris atsakė, kad pirmiausia jis turėtų mylėti vaikus. Jis turėtų būti ir psichologas, ir pedagogas, ir valgyti virti mokėtų, ir vinį esant reikalui įkalti. „Bendraudamas su vaikais turi mąstyti keliais žingsniai į priekį. Apgalvoti, kaip kokiose situacijose jie gali pasielgti. Auklėjant vaikus svarbu rasti pusiausvyrą, rasti kiekvienam mėgstamą užsiėmimą, tačiau neperspausti taip, kad vaikas jaustųsi kaip tremtyje“, – pasakoja Aldona.
Pasak Aldonos, šis darbas reikalauja stiprios valios ir begalinio atsidavimo, juk dėmesį vaikams rodyti tenka ištisas 24 valandas. „Čia negali atsipalaiduoti nė minutei, drauge keliesi ir guliesi, ruoši maistą, bendrauji su mokytojais, gydytojais, eini apsipirkti – elgiesi taip, kaip bet kuri mama. O ir miegoti kartais tenka atmerktomis akimis – pasitaiko, kad vaikai ir lunatikuoja, ir tyliai išsliūkina į lauką vidury nakties, palieka duris atviras“, – pasakoja Aldona.
SOS Vaikų kaimų Lietuvoje draugija kviečia tapti SOS mama ir SOS tėvais. Jei manote, kad turite pakankamai gyvenimiškos patirties, padėsiančios orientuotis šiame sudėtingame darbe, siųskite savo gyvenimo aprašymą (CV) el.paštu personalas@sos-org.lt