Tai moteriai, po to kvailai žaidusiai su mano plaukų kasele priešais veidrodį, centimetrų skaičių pasakiau dvigubai didesnį nei tarėmės. Grįžau namo. Lingavai galva, caksėjai liežuviu. Mylėjai tuos plaukus kaip savus, kuriuos nusikirpai trisdešimties (o tėtis pyktelėjo!). Sakoma, kad plaukus leidžiame liesti ne kiekvienam. Aš leidžiu tik Tau, kitaip suirztu. Juokiesi, kad teta savo dukrai plaukus šukuodavo su adatėle. Lyg Tavo rūpestėlis būtų mažesnis.
Gegužės 1-ąją šventi gimtadienį. Jau išvakarėse žinau, kad noriu Tave taip nustebinti, kad užmirštum lekiančius metus, nebekartotum žodžio „senatvė“, neieškotum žilų plaukų. Tu man visada jauna ir žydinti, tokia, kokia norėčiau būti sulaukusi Tavo metų. Įsiveržusi į gėlių saloną griebiu labiausiai akį rėžiančią vešlią begoniją. Bet galvoje kirba mintis: jei pasakysiu, kad „nebuvo gražesnės gėlės už Tave“ nuskambės banaliai, jei net tai yra tiesa?
Sesuo klausia, kodėl Tave pasveikinau anksčiau. Atkertu, kad nuo Tavęs neįmanoma nieko nuslėpti. Galiausiai, kam patikėti paslaptis draugams, jei esu tikra, kad Tu vienintelė jas saugosi užrakintas po keliais užraktais ir dar nuoširdžiai patarsi. Na gerai, pripažįstu, jog tie Tavo „sakyk tą, daryk aną“ įgrista iki gyvo kaulo, bet visada išėjusi gatvėn su išpeiktu sijonu jausdavausi nepatogiai ir girdėdavau aidintį Tavo balsą. Negalvok, kad būdavo kitaip. Dievas yra visur? Tu esi visur.
Pastebėjau keistą Tavo bruožą, tačiau kol kas dar jo Tau nepasakiau. Kai ką sakai besijuokdama – tai būna rimčiausias dalykas Žemėje. Ir tai, kad esi mano geriausia draugė. Kitus mokslo metus jau sutiksiu kitur. Prasitarei, kad tai bus mūsų santykių išbandymo metas... ir vėl ta Češyriška šypsena! Nesuprantu, kodėl skambinimas turi būti pareiga. Nesvarbu, kad „mama, man jau 18“ (Tavo polinkio žiūrėti kičiškus projektus, turbūt niekada nesugebėsiu toleruoti), man visada malonu su Tavimi būti ir išsaugoti tą akimirką mintyse.
Ach, Tu visada lauki manęs, visas svarbiausias mano gyvenimo akimirkas. Paryčiais grįžtu iš šimtadienio – Tu atleki traiškanotomis akimis, susivėlusia galva, ir kresteli ant fotelio, klausdama kaip man sekėsi. Man nepasisekė viktorinoje – vis tiek aš Tau protingiausia, buvau siaubingai nufotografuota paso nuotraukoje – gražiausia. Vis kandžiai primenu Tavo subjektyvumą, bet ko gero, pati taip žiūrėsiu į savo vaikus. Su didele meile kaip Tu. Kai kvieti vieną iš trijų dukterų, šauki visus tris vardus iš eilės, kol galiausiai pataikai. Nebepykstu – juk visas myli vienodai.
Bet ar Tu esi dėl manęs verkusi? Manau, esi. Ir man dabar taip gėda, ir taip sopa. Nenoriu, kad ateityje išlietum bent vieną ašarą dėl manęs. Pažadu, kad to nebus. Visada stengiuosi dėl Tavęs, nes didžiausią įvertinimą laikau Tavo pasididžiavimą manimi. Vaikystėje net paskutinį grikių košės kąsnį dėl Tavęs suvalgydavau! Ir jei Tu retkarčiais daliniesi savo prisiminimais apie mane mažą, o aš kategoriškai kratau galvą, žinok, kad viską atsimenu, tik rodau ožius.
Bet kas per kvailas klausimas, po kiekvienos vakarienės: „Ar skanu buvo?“. Mama, Tu man neskaniai nemoki gaminti. Valgyčiau ir žemės saują, jei tik ji būtų iš Tavo rankų.
Tačiau ar pastebėjai, kad dabar vis dažniau apkabinu ir pasakau, kad myliu Tave? Noriu, kad žinotum – tik Tau su tėveliu tai sakau tyriausia širdimi. Kartoju šiuos žodžius, kompensuodama tas paaugliškas dienas, kai maniau, kad Tu mane varžai ir bandai sukurti... iš tikrųjų gerą žmogų.
Mama, ačiū, kad esi ir duodi man tai, ko negalėtų duoti joks kitas žmogus, nupirktas visų pasaulio turtų.
Šis tekstas dalyvauja lrytas.lt paskelbtame rašinių konkurse „Kodėl mano mama geriausia“. Pasidalykite ir jūs savo mintimis apie mamą, pamaloninkite ją gražiais žodžiais ir laimėkite kvietimus dviem žmonėms pasilepinti viešbučio „SPA Hotel Belvilis“ baseino ir pirčių komplekse.
Jūsų rašinių lauksime iki gegužės 11 dienos adresu pramogos@lrytas.lt.