Daugiau nei dvidešimt metų R. Arbačiauskaitė-Flick lenkėsi žiūrovams Lietuvos akademiniame dramos teatre, o pastaruosius šešiolika metų – Klaipėdos dramos teatro scenoje.
Praeityje Vilniuje giliai emocines šaknis suleidusi aktorė dabar šiame didmiestyje – reta viešnia. Tai laiko pritrūksta aplankyti draugus, tai kelionė iš Klaipėdos atrodo tolima, tai progos tinkamos nėra.
Bet jei iš Vilniaus sulaukia viliojančio kvietimo, mielai sugrįžta į miestą, kuriame išsiskleidė jos meninis talentas. Šįkart aktorė surengė kūrybos vakarą ir gerbėjams pristatė monodramą „Karalienė Morta”. Kūrinį parašė jos vyras R. Flickas.
Vokiško ir lietuviško kraujo turintis vyras rašo pjeses apie iškilias šalies asmenybes. Pagrindines herojes scenoje įkūnija jo žmona.
„Karalienės Mortos vaidmuo buvo sukurtas, kai su vyru diskutavome apie Lietuvos istorinę praeitį, apie žymias tautos moteris ir jų vaidmenį šalies gyvenime.
Rokui kilo mintis parašyti apie karalienę Mortą, kunigaikštienę Oną ir Vinco Kudirkos mylimąją Valeriją. Šios moterys buvo šalia savo vyrų sunkiais lietuvių tautai periodais ir darė jiems nemenką įtaką.
Taip atsirado vieno veiksmo, trijų paveikslų istorinė drama. Kūrinys buvo sukurtas Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečiui”, – pasakojo R. Arbačiauskaitė-Flick.
Talentinga aktorė nuo jaunystės buvo graibstoma režisierių tiek kine, tiek teatre. Jos sukurti vaidmenys iki šių dienų nepraradę aktualumo ir meninio grožio.
„Laimė, jei filmai nesensta. O jie nesensta tada, kai režisierius neieško įmantrios formos, pretenzijos, o kalba apie jausmus. Žmonės ir gyvenimas – štai kas yra amžina”, – kalbėjo aktorė.
Lietuvos akademiniame dramos teatre R. Arbačiauskaitė-Flick dirbo daug metų. Vilniuje sutiko savo vyrą Roką, ištekėjo, čia gimė vaikai – sūnus Karlas ir duktė Agnes.
Bet prieš šešiolika metų Regina su vyru sumanė pakeisti gyvenamąją vietą. Iš pradžių planavo emigruoti į Vokietiją, bet įsikūrė Klaipėdoje.
„Pasidavėme jūros vilionėms. Nesigailime nutolę nuo sostinės šurmulio”, – tikino moteris.
R. Arbačiauskaitė-Flick džiaugiasi, kad juodu su vyru yra dvasiškai artimi. Ekonomistas turi menišką sielą. Pirmoji R.Flicko profesija – archeologija, o antroji – pramonės ekonomika.
Literato talentą turintis ekonomistas parašė ne tik istorinę dramą apie garsias Lietuvos moteris. 2008 metais jis išleido autobiografinę apybraižą „Atrastoji žemė”, 2010 metais – romaną „Šiaurės Sachara: romanas apie pamirštąją Kuršių neriją”.
„Mūsų su vyru sutampa požiūriai, vertybės. Tai šeimoje labai svarbu. Rokui nėra lengva su manimi, galėčiau būti žemiškesnė. Kartais lygintuvą palieku įjungtą – skubu į gastroles ar dar kur nors. Ir skalbinius skalbyklėje, būna, porai dienų palieku nepadžiautus, bet tai – tik buities smulkmenos”, – nusijuokė Regina.
R. Arbačiauskaitės-Flick sūnus ir duktė, baigę mokslus Vokietijoje, sugrįžo gyventi į Lietuvą. Nė vienas į meną nepasuko.
– Jus su vyru sieja ir kūryba. Ar sunkiau vaidinti nežinomo dramaturgo parašytą kūrinį, ar mylimo žmogaus?
– Jūsų klausime įžvelgiu pagarbą kūrinio autoriui. Šiandien toks požiūris baigia išnykti. Neretai spektaklyje pjesės autoriaus neįžvelgsi. O mano specialybės dėstytojams – režisieriui Henrikui Vancevičiui ir profesorei Algei Savickaitei – kūrinio autorius buvo pirmoje vietoje.
Todėl ir aš, gilindamasi į vaidmenį, pirmiausia bandau pažinti dramaturgą ir perprasti jo pasaulėžiūrą.
Ar yra skirtumas vaidinant nežinomo autoriaus kūrinį ir mylimo žmogaus? Tik toks, kad su savo vyru galiu diskutuoti kurdama vaidmenį.
– Kaip atsitiko, kad ant ekonomisto pečių nusileido kūrybos mūza? Galbūt jūs esate didžioji savo vyro įkvėpėja?
– Mano vyras visada buvo susijęs su menu. Jo pirmoji specialybė – archeologija. Jaunystėje Rokas mokėsi vokalo paslapčių, domėjosi vaizduojamuoju menu, buvo Lietuvos žurnalistų sąjungos narys. Vėliau tapo ekonomistu, šios mokslo srities habilituotu daktaru, profesoriumi. Brandžiame amžiuje baigęs aktyvią mokslinę veiklą vėl ėmėsi literatūros.
– Jūsų vyras kilęs iš Šilutės, bet jo pavardė nelietuviška. Kaip prasidėjo jūsų meilės istorija?
– Mano vyras pagal tautybę yra Lietuvos vokietis. Jo motina Berta Flick yra grynai vokiškos kilmės. Su Roku susipažinome Vilniuje prieš 34 metus. Šeimą kūriau būdama 28-erių – tada maniau, kad jau vėluoju tekėti.
Dabar manau, jog bet kuris amžius meilei ar vedyboms yra tinkamas. Savo antrąją pusę galima sutikti ir brandžiame amžiuje. Jausmai nėra pavaldūs žmogaus amžiui ir laikui.
– Kas sunkiau – sukurti moters portretą, kuris yra pjesės autoriaus išmonė, ar įkūnyti istorines asmenybes – Barborą, Mortą, Oną?
– Sunku palyginti vaidmenis. Nors skirtumų yra. Pavyzdžiui, teko kurti Leni Riefenstahl vaidmenį spektaklyje „MarLenė” Klaipėdos Pilies teatre. L. Riefenstahl – spalvinga asmenybė, vokiečių kino aktorė, režisierė, operatorė, mylėjusi Adolfą Hitlerį, senatvėje pagarsėjo kaip fotomenininkė. Kai kūriau šį vaidmenį, Leni dar buvo gyva šimtametė.
Informacijos gausa, atsakomybė gyvam sudėtingo likimo žmogui man labiau trukdė nei padėjo.
Bet galimybė prisiliesti prie garsių asmenybių vilioja. Tampi savotišku istorijos tyrinėtoju. Kurdama Barboros Radvilaitės sceninį portretą perskaičiau nemažai lenkiškos literatūros.
Žinios kai kur prieštaravo mūsų idealizuojamai asmenybei.
Pavyzdžiui, apie karalienę Mortą mes beveik nieko nežinome, išskyrus tų laikų kronikas apie karaliaus Mindaugo žygius, kuriose jo žmona minima kaip svarbus asmuo valdant valstybę.
Morta buvo vienintelė Lietuvos karalienė, nešiojusi karūną net devynerius metus.
Kuriant išgalvotą personažą aktoriui reikia iššifruoti autoriaus vaizduotę, taip pat galima drąsiau pasikliauti ir savo įžvalga.
– Ar visada sutinkate su Roko kūriniuose aprašomais moterų vidiniais išgyvenimais? O gal ginčijatės dėl vienokių ar kitokių personažų bruožų?
– Ne visada man viskas patinka. Bet Rokas dažnai dar rašydamas man duoda paskaityti rankraščius – nori pasitikrinti, ar teisingai supranta moteriškąją prigimtį.
Vis dėlto manau, jog jo moteriški personažai yra pateikti per vyriškąją prizmę. Dėl to esame ne kartą pasiginčiję. Po kurio laiko Rokas sutinka su mano kritika.
– Kokia yra jūsų darnios santuokos paslaptis?
– Mus sieja pagarba vienas kitam, bendri interesai, vaikai. Mes abu puoselėjame darnius santykius.
– Prieš šešiolika metų išvykote gyventi į Klaipėdą. Ar pasikeitė jūsų gyvenimas?
– Gyvenimas pajūryje ramesnis. Dirbu Klaipėdos dramos teatre, gyvenu jo rūpesčiais. Laukiame nesulaukiame teatro pastato statybų pabaigos. Šiemet Teatro dienos proga mums buvo leista pasižvalgyti po statybvietę. Darbai kruta, gaila, kad lėtai.
Menininkai nekantrūs, mūsų gyvenimo laikrodis tiksi sparčiai. Todėl mielai pasinaudojau proga atvykti į Vilnių, kad pristatyčiau žiūrovams dramą-monologą „Karalienė Morta”.
– Kas jus, menininkę, geriausiai įkvepia, suteikia energijos?
– Prasminga literatūra, gamta, muzika, išmintingas režisierius, tolerantiški ir kūrybingi santykiai tarp kolegų.
– Ar skaičiuojate bėgančius metus?
– Metų skaičius akių nedžiugina. Tačiau gerai tai, jog mano vidinė būsena neatitinka to skaičiaus. Jaučiuosi gerokai jaunesnė. Gal todėl, kad esu laiminga šeimoje.
Ryškus ir charakteris, ir vaidmenys
Aktorės būdui įtaką darė ne tik sutikti žmonės, bet ir miestai. Regina gimė Šiauliuose, vaikystės dienas daugiausia leido Pakruojyje, vidurinę mokyklą baigė Akmenėje, o aktorystę studijavo Vilniuje.
Nuolatinė migracija užgrūdino charakterį. Bet dėl tų kraustynių širdyje liko apmaudas, kad nėra vietos, kur galėtų grįžti kaip į tėviškę.
Vaikystėje Regina norėjo kuo greičiau suaugti. Dėl judraus būdo, tamsių akių ir juodų plaukų ji buvo vadinama čigoniuke.
Būsima artistė prie vaikiškų sandalų vinimis prikaldavo medines trinkeles, apsimaudavo motinos kapronines kojines su siūle, prisikišdavo vatos į palaidinę ir traukdavo su panašiai pasipuošusiomis draugėmis į gatvę.
Regina galėjo tapti balerina, būdama penktoje klasėje lankė baleto studiją. Buvo kviečiama vykti į Vilnių siekti baleto aukštumų, bet profesionalios šokėjos ateitis jos neviliojo, nes nuo puantų kojos dažnai būdavo nutrintos iki kraujo.
Gyvendama Akmenėje Regina susidomėjo vaidyba – lankė dramos ir raiškiojo skaitymo būrelius.
Kai po vidurinės reikėjo pasirinkti, kur studijuoti, mergina galvojo ir apie istoriją, ir apie vokiečių kalbą, ir apie aktorystę.
Jos klasės draugės sesuo dirbo Vilniuje televizijoje, buvo baigusi aktorinį. Iš jos Regina sužinojo, kad Vilniuje, tuometėje Lietuvos konservatorijoje, nuo rudens naują aktorių kursą rinks režisierius Henrikas Vancevičius. Ši pavardė jai tada nieko nesakė. Regina norėjo mokytis pas legendinį režisierių Juozą Miltinį, kuris Panevėžyje turėjo savo teatro studiją.
Bet pasvarsčiusi nutarė, kad aukštoji mokykla skamba rimčiau nei teatro studija, ir išvyko į sostinę laikyti egzaminų. Nors konkursas buvo didžiulis, sėkmė Reginai buvo palanki.
Kartu su R. Arbačiauskaite-Flick tame pačiame kurse mokėsi Vytautas Rumšas, Sigitas Račkys, Vytautas Grigolis bei Vytautas Kernagis.
Teatro ir kino aktorė per netrumpą kūrybinę karjerą sukūrė daug spalvingų moterų paveikslų. Tai ir gražuolė apsimetėlė Nikė iš „Endhauzo paslapties”, ir nemirtingoji karalienė Barbora iš „Barboros Radvilaitės”, ir apsileidėlė Marcė iš „Petro Kurmelio”.
R. Arbačiauskaitės-Flick žavesys yra išskirtinis. Lyrizmo veide nedaug, tačiau užtenka pažvelgti į šią moterį, kad jos bruožai ilgam liktų atmintyje.
Talentas ir dėmesį prikaustantis žvilgsnis lėmė, kad šiai aktorei teko ryškūs vaidmenys.