Kažkada padovanojau mamai sąrašą su keturiasdešimt priežasčių, kodėl aš ją myliu. Surašiau tik keturiasdešimt, nes daugiau ant lapo netilpo, o norėjau gražiai įrėminti (taip ir padariau), bet mano sąrašas baigėsi daugtaškiu. Ir kiekviena priežastis buvo ne šiaip „tu pati geriausia“, o konkreti, nes yra labai labai daug dalykų, dėl kurių mano mama yra pati geriausia.
Ruošiuosi savo vestuvėms ir vis galvoju, kokį padėkos žodį pasakysiu mamai, ir man net mintyse dėliojant sakinius, pasirodo ašaros akyse. Džiaugsmo, dėkingumo ašaros, todėl tikiuosi bent trečdalį to, ką norėčiau jai pasakyti, aš išlemensiu... Ir ne dėl to, kad negaliu jai pasakyti kiekvieną dieną to, už ką ją myliu, tikrai galiu ir, beje, dažnai sakau kokia ji man brangi, bet tiesiog taip norisi pasigirti, pasididžiuoti, kad ji – mano mama – pati brangiausia ir nuostabiausia, kokia tik gali būti.
Tiesa, keista man čia rašyti „mama“, nes aš iki šiol savo mamą vadinu „mamyte“. Iš tikrųjų, dabar pagalvojus, nei karto jos ir nepavadinau kitaip... Ir nevadinsiu.
Ji – beprotiškai kūrybinga. Aš ja taip didžiuojuosi ir džiaugiuosi už ją, kad pagaliau užauginusi mus du, gali skirti laiko sau, savo pomėgiui kurti. Jos rankos ne, ne – auksinės...jos rankos, tiesiog darbščios, kuriose gimsta nuostabūs meno kūriniai. Idėjos – kitokios nei kitų, bet tinkančios visiems, dėl to ne vienas žmogus ir atkeliauja klausti jos patarimo. Manęs dažnai klausia, ar ir aš turiu tokių sugebėjimų – kurti, megzti, siūti, dekoruoti...o aš visada sakau, kad net sagos dorai įsiūti nesugebu, bet dėl to visai ir nepergyvenu, nes turiu kas man ją įsiūs. Ir ne tik šiaip juodą sagą su juodu siūlu, o sugalvos kažką tokio, kas mane būtinai maloniai nustebins. Turiu kas man padės sukurti idėją ir ją įgyvendinti, o kitokių pamąstymų, kas būtų jeigu būtų, nesiklausau.
Mes su mama esame dukra ir mama, o ne geriausios draugės. Jeigu man liūdna, visada galiu skambinti jai, jei džiugu – tai visada pasidžiaugs su manimi, svarbiausia, kad pasidžiaugs nuoširdžiai. Kalbam apie labai daug ką, ir ji tikrai žino visko daugiausiai apie mane, juk kitaip ir negali būti, juk aš jos kūrinys... tačiau tikrai nėra taip, kad ji žino viską tą patį, ką žino pvz., mano draugai. Ir aš manau, kad tai yra normalu. Nesuprantu, kai sako, kad mama su dukra geriausios draugės, žino viena apie kitą viską, bet čia turbūt kiekvienam atrodo skirtingai. Man normalu tai, kad mama yra vienintelis žmogus, kuriuo pasitikiu turbūt dar daugiau nei pati savimi, žinau, kad ji tikrai niekada manęs gyvenime neišduos. Bet ji yra mano brangiausia mama, o ne draugė.
Ir svarbiausia priežastis, kodėl mano mama pati geriausia yra tai, kad ji tiesiog nesuprantamai stipri ir išmintinga. Nemanau, kad pažįstate daug žmonių, kurie gali atstoti du žmones? Bet iš tikrųjų atstoti...ir mamą, ir tėtį. Fiziškai užaugome be tėčio, nes Dievulis taip panorėjo, tačiau širdyje aš tėtį turiu visada, ir visada turėsiu. Ir esu visiškai tikra, už tai, kad širdyje esu užauginta ne tik mamos, bet ir tėčio, turiu būti dėkinga tik savo mamai. Ji sugebėjo labai sunkiomis sąlygomis užauginti ir išauklėti savo vaikus bei įskiepyti širdyse tai, kad tėtis visada buvo, yra ir bus kartu su mumis.
Aš žinau, kiek mama atidavė mums, jos vaikams, ir visa tai darė iš meilės, niekada nesiskundė, visada šypsojosi ir šypsosi. Ji yra ideali mama, tokia, kokią aš tik ir begaliu įsivaizduoti. Beprotiškai noriu, kad būčiau bent pusę tiek tokia gera mama savo būsimiems vaikams.
Šis tekstas dalyvauja lrytas.lt paskelbtame rašinių konkurse „Kodėl mano mama geriausia“. Pasidalykite ir jūs savo mintimis apie mamą, pamaloninkite ją gražiais žodžiais ir laimėkite kvietimus dviem žmonėms pasilepinti viešbučio „SPA Hotel Belvilis“ baseino ir pirčių komplekse.Jūsų rašinių lauksime iki gegužės 11 dienos adresu pramogos@lrytas.lt.