Gulėdavau taip tylutėliai ir stebėdavau Tave. Iki šiol nežinau labiau raminančio dalyko nei tas lygus Tavo alsavimas. O vakarais kaip visada išgėrusi stiklinę pieno, prisiglausdavau prie Tavęs ir įsikibdavau Tavo ausų spenelius, negalėdavau atsispirti jų minkštumui. Prisimenu Tavo minkštus plaukus, garbanomis vos siekiančius pečius, kaip jie maloniai kutendavo mano veidą rytais prabudus ant Tavo pagalvės, ar slepiant ašaras Tavo glėbyje.
Prisimenu neapsakomai švelnią Tavo odą, kaip smagu būdavo glostyti Tavo rankas ir kaip užsnūsdavau Tau glostant mano plaukus, kai sėdėdavai šalia ant lovos vaikystėje suskaudus kelią. Prisimenu Tavo skardų juoką, lydėjusį Tave kur tik bebūtum – darbe, namie, svečiuose. Tave ir šaukdavo visi Marytuk, kitaip net ir nebuvo galima įsivaizduoti. Rimute –mane Tu irgi vadindavai tik taip. Prisimenu Tavo begalinį atlaidumą, kaip Tu visuomet rasdavai pateisinimą suklupusiesiems, kaip mokei atleisti, suprasti.
Prisimenu Tavo begalinį pasitikėjimą, kuris niekada neleido suklupti. Prisimenu Tavo begalinę išmintį, kaip niekada neprimetei savo nuomonės, niekada neteisei, tik padėdavai, kai paprašydavau, skatindavai ir įpūsdavai pasitikėjimą ir viltį. Leidai man eiti savo keliu, nors kartais tai, galbūt, buvo labai sunku. Prisimenu Tavo begalinį pasišventimą, kai visą save iki paskutinio trupinėlio, iki paskutinės minutės išdalinai mums, sau neprašydama nieko.
Prisimenu, kaip skubėdavai vos pravirkus mano vaikams, kad tik aš pailsėčiau, kaip kone kasdien džiuginai juos mažais stebuklais, kaip dažnai rasdavau Tave mano namuose besitvarkant, kad tik man lengviau būtų.
„Rimute, kas gi tau padės, kai manęs nebebus“? – sakydavai papriekaištavus, kad per daug savęs atiduodi man. Prisimenu ir paskutines dienas, paskutines minutes, kai ne Tu, o aš sėdėjau prie Tavo lovos prie skruosto prisiglaudus Tavo delną. Negalėjau sakyti jokių atsisveikinimo žodžių, nes iki paskutinės minutės norėjau, kad tikėtume, norėjau, kad turėtume viltį. Pasakiau tik, kad esi brangiausias šioje žemėje žmogus. Atsakei, kad aš Tau taip pat esu didžiausia dovana. Tą akimirką, tas paskutines valandas visada nešiosiuosi savo širdyje.
Bet ką atiduočiau už galimybę dar kartą išgirsti Tavo balsą šaukiantį mane vardu. Stipriai stipriai apkabinti. Dar daugybę milijonų kartų pasakyti, kokia ypatinga, kokia svarbi, kokia mylima esi. Ir kaip neapsakomai skauda, kai Tavęs nebėra šalia. Tiesiog labai labai noriu, kad žinotum, jog labai Tave myliu, Mama.
Šis tekstas dalyvauja lrytas.lt paskelbtame rašinių konkurse „Kodėl mano mama geriausia“. Pasidalykite ir jūs savo mintimis apie mamą, pamaloninkite ją gražiais žodžiais ir laimėkite kvietimus dviem žmonėms pasilepinti viešbučio „SPA Hotel Belvilis“ baseino ir pirčių komplekse.Jūsų rašinių lauksime iki gegužės 11 dienos adresu pramogos@lrytas.lt.