Kada buvau dvejų metukų, atvedei mane į foto ateljė pirmajai fotosesijai. Mažytė mergaitė lig šiol šypsosi pakišta po mano rašomojo stalo stiklu. Man atrodo, ji gražesnė ir už tą gerberą iš tavo gėlynėlio, sugniaužtą putlioje ir vaikiškoje mano rankutėje.
Trečiaisiais metais nuvedei mane į puikiausią pasaulyje gerų prisiminimų virtinę dovanojusį darželį. Kai aplinkiniai pasiteiraudavo „Linute, į kokį darželį eini?“, išdidžiai atsakydavau: „Į geltoną.“ Tu nėkart nesakei, kad esu neteisi. Nors dauguma juk klausdami tikėjosi išgirsti ne darželio sienų spalvą, o jo pavadinimą - „Saulutė“.
Sukako penkeri. Ėmei mane ruošti „Gudragalvių“ konkursui. Tąkart pasiuvai mano nuolatinę sėkmės palydovę - palaidinę ilgomis rankovėmis su raukinukais, kuriuos taip meiliai vadini „kvarbatkytėmis“. Paaukojai „po blatą“ gautą baltą šilką, saugotą ypatingoms progoms! Konkursas buvo smagus, dainuodama nepatyriau scenos baimės, man plojo žiūrovai.
Saulėtą rugsėjo pirmąją į pirmą klasę atėjau kaip vienintelė septynmetė, mokėjusi skaityti. Ačiū tau, nuo šiol skaitysiu ne tik namie ir ne tik pasakėles! Sėkmę nešančios ypatingosios palaidinės rankovės buvo trumpos, tad išradingai prisiuvai po dar vieną raukinuką. O, būčiau tada suvokusi, kaip manimi didžiavaisi, kuomet prieš visą klasę skaičiau mokytojos rašytą kalbą!
Po devintojo gimtadienio šventės tu manęs paklausei: „Linute, ar norėtum mokytis muzikos?“. Ko gero, mano atsakymas nenustebino, kai švytinčiom akim sušukau: „Aišku, kad noriu!“ Antrajai fortepijono pamokai rugsėjo mėnesį ruošėmės kartu - buvo ašarų... Supratau, kad menas kartu yra ir didelis, ir sunkus darbas. Namų darbų kūrinį išmokau nepriekaištingai - pelniau mokytojos simpatijas, kurios, regis, tęsėsi iki pat paskutinio akordo baigiamuosiuose egzaminuose.
Vėjaraupiai... Štai kaip teko pasitikti 2004-ųjų kovą. Sirgau sunkiai. Niežulys pasėjo visą odos paviršių, nepalikdamas nedirglios vietos. Nežinia, kas gydė labiau - tas smaragdinės spalvos skystis ar tavo rūpestis kiekvienu taškeliu ant mano odos.
Kai man trylikos metų prasidėjo mėnesinės, buvo balandžio 1-oji. Na ir nedėkinga diena, pagalvojau, mažiausiai tinkama pranešti naujieną. Paskambinau tau, nuoširdžiai manydama, kad nepatikėsi mano žodžiais. Tačiau išgirdau džiaugsmingą balsą: „Šaunuolė, Linute! Įsisvaizduoji? Dabar tu jau mergina! Mergina, Linute!“ Pasikalbėjusi su tavimi jutau pasididžiavimą savimi - lyg atlikusi didelį žygdarbį.
Prieš tris metus išleidai mane į pirmąją diskoteką. Tebuvo tai vietiniai nedidelio mastelio šokiai, tačiau aš jų ilgai nepamiršiu. Prasidėjus „neturiu kuo apsirengti“ sindromui, pasiūlei apsivilkti baltą rūbelį. O, brangioji, tu buvai teisi! Tada dar nežinojau, kad diskotekose balta spalva taip gražiai šviečia. Švytėjo ne tik drabužėlis, bet ir laimės pilnos akys.
Man sulaukus šešiolikos, sutarėme, kad nesimetriškai mano šypsenai reikia „kabių“. Paaukojai joms savo santaupas. Tiesa, sudaužiau ir savo kiaulę taupyklę. Kaskart, kai nusišypsau, atmenu savosios šypsenos kainą. Tą tavo kantrybę, kai kas mėnesį vežiodavai pusšimtį kilometrų pas gydytoją, gerai valandai išlėkdama iš darbo. Ir rūpestingumą, kai ieškodavai homeopatinių vaistų, jeigu mausdavo dantenas.
Praeitą vasarą išleidai mane į Vilnių visiems trejiems mėnesiams. Dar niekada nebuvau išsiskyrusi su tavimi tokiam ilgam laikui! Skambučiai maža pelengvindavo tą giliai širdy graužiantį ilgesio kirminą. Faktas, kad buvai ne čia, o kažkur už trijų šimtų kilometrų, užgrūdino.
O dabar man aštuoniolika. Hmm… Šiandien pirmąjį kartą savo gyvenime apsilankiau soliariume. Oj, juk tu to dar nežinai!
Laikas bėga, vis keisdamas senus metus naujais, taip lengvai ir paprastai, visai kaip mes keičiame kojines. Jaučiu, kad daug kas jau kitaip. Tavo pastangos dėl manęs virto mano savarankiškumu, tavo rūpinimąsis - mano saugumo jausmu, tavo globėjiškumas - mano atsakomybe už save.
Dalinai man viską neskaičiuodama - žinias, patirtį, sveikatą, laiką, dėmesį, švelnumą. Išmokei mane, kad mylėti galima ne tik vaikinus ir brangius daiktus. Kad galiu mylėti saulę, tėvynę, darbą, kvepiančią nupjautą žolę, muziką, žodį, prisilietimą. Ir kad privalau mylėti pati save, jei tikiuosi būti mylima kitų.
Tu padovanojai man gyvybę.
Davei daug. Gavau dar daugiau. Esi verta geriausios pasaulyje mamos vardo.
Šis tekstas dalyvauja lrytas.lt paskelbtame rašinių konkurse „Kodėl mano mama geriausia“. Pasidalykite ir jūs savo mintimis apie mamą, pamaloninkite ją gražiais žodžiais ir laimėkite kvietimus dviem žmonėms pasilepinti viešbučio „SPA Hotel Belvilis“ baseino ir pirčių komplekse.Jūsų rašinių lauksime iki gegužės 11 dienos adresu pramogos@lrytas.lt.