Matau ją, sėdinčią lauko terasoje: basomis, viena ant kitos sukeltomis, grakščiomis ir saulės nuspalvintomis kojomis, dėvinčią balta medvilnine suknute, kurią ji, žinoma, įsigijo paskutiniame išpardavime už kelias europietiškas monetas. Jos į kuodą aukštai sukelti, vyšninio atspalvio plaukai neslepia tos lengvai surauktos kaktos, o raukšlelė tarp mėlynų akių išduoda mamos rūpestį dėl jos ambicingos, savo gyvenime vietos nerandančios dukters. Matyt, toje laiško vietoje išreiškiau savo nusivylimą darbu bene vienoje aukščiausią gyvenimo kokybę siūlančioje šalyje.
Ji krimsteli kaimyno atneštą vynuogę, o gal ir slapčia nuo medžio nuraškytą apelsiną. Mano mama dažnai vasaroja vienoje viduržemio jūros saloje, kur su draugu turi kiek apleistą, bet be galo jaukų, nedidelį namelį. Ten ji keliauja bent kelis kartus per metus pasidžiaugti saule ir jūra, kurios mes, kaip aistringos Palangos pajūrio gyventojos, labai pasiilgome gyvendamos daugybę metų svetur.
Ta jaunatvišku žavesiu ir energija trykštanti, ir, privalau paminėti, išties visas gyvenimo puses pažįstanti moteris, kuri šiuo metu - aš žinau - ir vėl vagia apelsinus iš svetimo kiemo, tai mano mama. Ji - mano artimiausia draugė, bendražygė, asmeninė patarėja būtiniausiais ir smulkmeniškais klausimais, intymių paslapčių saugotoja, dosnus bankas ir privatus investuotojas į mano ateitį bei aktyviai palaikantis gerbėjų klubas. Mano mama - tai viskas viename.
Kai dar gyvenome pajūryje, mudvi eidavome pasivaikščioti, degintis, bėgioti, apsipirkti ir netgi kartu dirbti. Darbo kaip tokio neturėjome, bet juk mes žemaičių kilmės moterys, o kaip žinote, “kas bus, kas nebus, bet žemaitis nepražus!” Man dar nesulaukus keturiolikos, ji ryžosi palikti niūrią, tamsią ir, rodės, niekada nesibaigsiančią žiemą tiek mūsų mažame pajūrio miestelyje, tiek savo didelėje mylinčioje širdyje.
Šiandien aš aukštąjį išsilavinimą įgijusi, daugybę šalių išmaišiusi ir per savo spalvingas dienas traukianti didelį lagaminą, kupiną neįkainojamų akimirkų, džiaugsmo ir laimės, aš, tos žavingos moters dukra, dėkoju jai už visas neribotas galimybes, kurias ji man ir mano broliui suteikė tą niūrią žiemos popietę, nusprendusi viską palikti ir kartu padaryti dėl savo vaikų. Ačiū, mamyte, tu pati geriausia, o aš šiandien pati laimingiausia. Kaip ir kiekvieną laišką taip ir šį baigiu trim žodžiais: myliu, myliu, myliu.
Šis tekstas dalyvauja lrytas.lt paskelbtame rašinių konkurse „Kodėl mano mama geriausia“. Pasidalykite ir jūs savo mintimis apie mamą, pamaloninkite ją gražiais žodžiais ir laimėkite kvietimus dviem žmonėms pasilepinti viešbučio „SPA Hotel Belvilis“ baseino ir pirčių komplekse.Jūsų rašinių lauksime iki gegužės 11 dienos adresu pramogos@lrytas.lt.