Dukra gimė mėnesiu anksčiau nei numatyta. Su augliu kepenyse. „Dar visko gali nutikti,“ – prisimenu nieko nežadančias naujagimių gydytojo akis. Tą frazę dar kartą išgirdome po dviejų savaičių, po operacijos, iš chirurgo lūpų – operacija buvo labai ilga ir labai sunki. Tačiau šioje frazėje mano žmona įžvelgė viltį: „Mano vaikas gyvens“.
Tokia nepalaužiama ji išliko visą tą laiką: pirma gerą pusvalandį ramindavo savo mamą, kai ši paskambindavo. Po to pasakodavo, kaip sekasi dukrytei sveikti. Gavo pylos ir mano mama, kai ši suabejojo, ar mūsų dukra tikrai pasveiks – mano vaikas gyvens! Tą turbūt šimtą kartų girdėdavo visi besiteiraujantys apie dukros sveikatą. Abejojantys būdavo apšaukiami ir paprašomi daugiau neskambinti: „Mano vaikas gyvens!“. O vaikų chirurgas turbūt ją laikydavo kvaiša: „Ką čia veiki?“, –kartą paklausė įėjęs į palatą.
„Daktare, dukrytei suknelę neriu!“, - atsakė ji.
Žmona neleido sau pas vaiką į reanimacijos skyrių eiti nusiminusi ar apsiverkusi. Tik po penkerių metų sužinojau, kad ligoninės laiptinėje nėra nei vieno mano žmonos neapverkto kampelio. Net likusi viena palatoje „nepraskysdavo“ – „kaip mano vaikas tokį pieną valgys, jeigu nuolat verkšlensiu“. Tą „silpnybę“ ji sau leisdavo tik trumpą atkarpą tarp palatos ir reanimacijos skyriaus. Jai buvo didžiausia laimė, kai gydytojai liepė nutraukti pieną vaikui – „Aš galiu padėti savo vaikui pasveikti“. Padėti – bet kokia kaina! Keldavosi kelis kartus per naktį – kad vaikui pienukas būtų šviežias. Nutraukinėdavo rankomis. „Brangusis, vaikas sunkiai serga, neaišku kiek pinigų reikės po operacijos - neišlaidaukim pientraukiui“.
Viešpatie, kodėl tada nedavei proto jos nepaklausyti – rankos suskeldėję, prisiliesti negalima – skauda, nykščiai neatsilenkia, puodelio nenulaiko. Krūtys – vienos mėlynės! O moterie, iš kur tiek stiprybės! Mūsų dukrytė pienu ilgai buvo maitinama – žmona pieną nutraukinėjo ir grįžusi iš ligoninės - kol vaikui suėjo pusantrų metukų. Tiesa, įtikinau tai daryti pientraukiu.
Aš net nenutuokiau, kad sutikau moterį – idealiausią savo vaikų mamą.Tą sužinojau tik gimus pirmajai dukrai. Nors kai kurias tos vasaros dienas norėčiau ištrinti iš atminties.
Paklausite, kuo čia dėtas smuikas. Vyresnėlė lanko muzikos mokyklą. Mokosi groti smuiku. Dar nebuvo nei vieno jos koncerto, kad neišeičiau nenubraukęs ašaros. Koks gražus ir tyras C. Saint Seanse kūrinys „Gulbės“!
Šis tekstas dalyvauja lrytas.lt paskelbtame rašinių konkurse „Kodėl mano mama geriausia“. Pasidalykite ir jūs savo mintimis apie mamą, pamaloninkite ją gražiais žodžiais ir laimėkite kvietimus dviem žmonėms pasilepinti viešbučio „SPA Hotel Belvilis“ baseino ir pirčių komplekse.Jūsų rašinių lauksime iki gegužės 11 dienos adresu pramogos@lrytas.lt.