Apie vagiliaujančius vaikus, jausmus ir daiktiškus žmones

Apie tai kalbamės su Vilniaus psichoterapijos ir psichoanalizės centro psichoterapeute, vaikų ir paauglių psichiatre Dalia Minialgiene.

- Vagystės motyvai skiriasi mažamečių ir vyresnių vaikų. Vaikas iki 3 metų dar neturi suvokimo, kad daiktas priklauso ne jam, todėl neturi imti. Stebiu, kaip kartais mamos kalbėdamos leidžia vaikui raustis po savo rankinę, kad šis turėtų kuo užsiimti. Tai kodėl negalima raustis po svetimą rankinę? Kodėl negalima neštis žaislų iš darželio, kurie jam patinka? Kai toks vaikas paima kokį daiktelį, neturėtume to vadinti vagiliavimu, nes jis dar neskiria ribų tarp „mano“, „svetima“, „tavo“. Jam tokiu amžiaus periodu priklauso visas pasaulis. Kartais vaikas atneša ką nors iš darželio mamytei ar tėveliui, norėdamas juos tiesiog apdovanoti- ir staiga gavęs priešingą reakciją – nesupranta, kas vyksta.

- „Vagiliaujantis vaikas – tai kūdikis, ieškantis motinos ar žmogaus, iš kurio jis turėtų teisę vogti”, - teigė vaikų psichiatras D.V.Winnicottas. Vaikas taip nori atkreipti suaugusiųjų dėmesį, arba tokia forma šaukiasi meilės ir globos: „išgirskite, pamatykite mane, aš esu“. Vagystė – protesto forma, kuria vaikas siekia atkurti savo ryšį su pasauliu.

- Kiekvienam vaikui vagystės motyvai skirtingi ir apibendrinti tai gana sunku. Būna atvejų, kai vaikas daiktą nugvelbia iš klasės ar kitų draugų, gali būti, kad taip keršija tam vaikui. Tai vidinių jų konfliktų pasekmė. Pavogdamas daiktą baudžia tą vaiką. Kita situacija, kai šeima gyvena finansiškai normaliai, tačiau vaikas labai nori kažkokio daikto. Jis parsineša, tarkim, telefoną, tėvams kuria įvairias melo teorijas, neva rado. Jis stokoja valios atsispirti ir nesvarbu, kokios bus pasekmės. Kartais vaikus apninka įkyrumo būsena – jie elgiasi kompulsyviai ir atiduoda paimtą daiktą visai juo nepasidžiaugę. Tokius vaiko veiksmus gali sukelti sutrikimas, kurį jau reikėtų gydyti.

- Priežastis gali būti šantažas. Galbūt jį, kaip silpnesnį, nepasitikintį savimi, šantažuoja kažkokie žmonės ir jis tai slepia nuo tėvų. Bet kodėl jis bijo pasakyti tėvams, kurie jį apgintų? Kažkas yra sutrikdyta šeimoje, nes neatsiveria savo artimiausiems žmonėms- mamai ar tėvui, kad jį šantažuoja ir jis bijo. Kita situacija, kai vaikas perka draugystę paauglių grupėje. Jis nori pritapti bendraamžių grupėje – neva, esu „kietas“, todėl vagia pinigus iš tėvų ir vedasi draugus vaišinti į kavinę arba priperka saldumynų. Reikia mokyti savo vaikus kurti santykius tarp žmonių ne daiktais ar materialinėmis vertybėmis. Nes daiktais paremti santykiai nėra nuoširdūs ir tikri.

- Pastebiu, kad mergaitės labiau nori daiktų, drabužių, kosmetikos. Jeigu tėvai draudžia dažytis iki 13 ar 15 metų, duktė vis tiek nori gražiau atrodyti – tai yra iš gamtos. Jai belieka nugvelbti pinigus iš mamos rankinės, nusipirkti kosmetikos ir dažytis slapčia. Tėvams reikėtų leisti jai formuoti savo moteriškus pradus, girdėti, kai labai prašo, jausti, kas yra labai svarbu dukrai. Gal ta kosmetika yra būdas pritapti prie paauglių bendruomenės. Berniukai pavogtus pinigus dažniau išleidžia cigaretėms, alkoholiui, o kartais jiems taip reikalingiems informacinių technologijų daiktams. Paauglystė – sudėtingas tarpsnis, kuomet norisi nutolti nuo tėvų, pritapti bendraamžių grupėje. Svarbu leisti mokytis savarankiškumo, ieškoti savęs, tegul kiek atitolsta nuo bambagyslės, tik nelabai toli - svarbu „būti netoli“, kad vaikas žinotų, jog prireikus, tėvais visada gali pasikliauti.

- Kokios būna tėvų reakcijos į vagystę?

- Kartais tėvai sureaguoja pernelyg stipriai: ima kaltinti vaiką, padaro nusikaltėliu, sako „tu vagis“, neva, mes išguisime šitą įprotį. Jie neturėtų šitaip elgtis, nes tokiu būdu tik dar labiau padidina vaiko sunkumus. Dažnai pats vaikas tiesiog negali paaiškinti, kodėl taip pasielgė, o spaudžiamas pasakyti priežastį gali griebtis dar vienos blogybės – melo. Būna atvejų, kai vaikai nugvelbia kokį daiktelį, o tėvai „stengiasi“ to nepastebėti, nes jiems yra gėda. Jie turi kompleksų – vadinasi, esu bloga mama ar tėvas, jei mano vaikas vagiliauja. Tai šeimos gėda, todėl verčiau užsimerkti, užglaistyti, lyg nėra problemos. Į tokį poelgį reikėtų reaguoti iškarto, tik neišgąsdinti vaiko savo audringomis reakcijomis. Keista, kai vaikas iš tėvų ištraukia 500 litų ir jie tik tada sunerimsta. Pasirodo, kad prie to buvo palaipsniui einama: anksčiau paimdavo 10, paskui 50 litų. Kai namie nėra apie tai kalbama, sumos didėja. Pasitikėjimas turi slidžias ribas. Ir ta riba yra piniginė. Vaikai neturi kišti nagų prie tėvų piniginės ar kreditinių kortelių. Tėvai vaiką išmoko banko paslaugų, o paskui skundžiasi, kad šis nugvelbė sumą. Reiktų įgyti paaugliams nuo14 metų skirtą kreditinę kortelę ir ten pervesti tam tikrą sumą per savaitę ar mėnesį. Taip rodome pasitikėjimą paaugliu, mokome būti suaugusiu ir atsakingu. Sumas galima didinti, kad paauglys išmokų elgtis su pinigais. Jis turi turėti savų pinigų. O pinigus iš piniginės paduoti tik patiems. Tėvų kreditinė turi būti tabu.

- Manau, reikia iš karto reaguoti. Išmokyti suprasti ir atjausti kitą, kaip liūdna žmogui, netekus mėgstamo daikto. Sakyti, kad daiktą galima grąžinti, padėti jam tai padaryti, nes toks kaltės pripažinimas savaime vaikui jau yra gėdinga bausmė. Tačiau tai daryti korektiškai, nepažeminant vaiko. Paprastai namuose kyla didelė audra, grąsinama žodžiais: „Nuo šiol tu man ne sūnus (dukra), mūsų šeimoje to niekada nebuvo, kaip tu galėjai“. Tada vaikas tarsi atskiriamas nuo šeimos, skaldomi ryšiai. Nevalia palikti vaiko vieno su jo problema. Reikia atsisėsti ir ramiai, nuoširdžiai pakalbėti su vaiku, kodėl taip daro. Suprasite, ko labiau trūksta- daiktų ar dėmesio. Kaip dažnai po tuo slepiasi šiltų santykių su tėvais, bendravimo trūkumas. Jei vaikas smulkiai vagiliauja iš mamos piniginės, taip pat nereikia to nepastebėti, reikia garsiai pasakyti, pranešti žinią: „Aš matau, kad imi pinigus ir to netoleruoju“. Vaikas turi žinoti, kaip prastai jaučiasi apvagiamas žmogus. Antraip, tai taps įpročiu ir sumos didės. Svarbu negyventi apgaulėje, tarsi visi žinome, bet tylime.

- Paaugliams niekada neužtenka daiktų, jie žvelgia į tėvus kaip į kasos aparatą.

- Galima sudaryti daiktų, kurių labai reikia paaugliui, sąrašą ir pirkinius suplanuoti laike. Pasikalbėti, ko labiausiai norėtų, apie ką svajojo, išmokyti vaiką kantrybės, padėti taupyti tam daiktui. Klaida visai numenkinti paauglio poreikius, nes tas naujas telefonas – gali būti jo lygmuo paauglių grupėje. Vaiką reikia išgirsti.

-Bet kada jiems gana?

- Klaida pulti pirkti daiktus paaugliui, vos paprašo. Visada bus vis naujesnių modelių daiktų. Paaugliai ima manipuliuoti – „pjausiu venas, jeigu nenupirksi. Šoksiu nuo stogo“. Tėvai išsigąsta, nuperka, o manipuliacija tęsiasi. Kartais tėvams verta kreiptis į psichoterapeutą. Trečias žmogus iš šalies geriau mato šeimoje susiklosčiusius elgesio modelius, poreikius ir klaidas. Kraštutiniu atveju, nesugebėdami nutraukti destruktyvių manipuliacijų, tėvai gali pasielgti drąsiai – kviesti greitąją ir vežti vaiką į ligoninę. Taip bus nutrauktas manipuliacijos ratas – su motyvu: „mes tave mylime, išgyvename ir norime tau padėti“.

- Jie teikia pasitikėjimo, kompensuoja silpnumą: „turiu gerų daiktų – mano savęs vertinimas didesnis“. Tai kyla iš to, jei nebuvo patenkinti vaiko poreikiai, jis stokoja bazinio pasitikėjimo, saugumo.

- Kas yra kleptomanija? Kaip atskirti vagystę nuo kleptomanijos?

- Kleptomanija tai liguistas potraukis vogti, pasižymintis nereikšmingų, kartais visai nebrangių daiktų paėmimu. Tai elgesio sutrikimas, kurio metu stebime, jog pasisavinti daiktai asmeniui neturi jokios reikšmės. Jis juos lengvai paima, lengvai ir kažkam dalija. Vagystė – tai svetimo daikto paėmimas, neturint tam leidimo. Kai daiktai imami savo reikmėm, suplanavus tą veiksmą.

- Kaip hipergloba susijusi su vagiliavimu?

- Užspaustas, užslopintas vaikas, kai stabdomas jo savarankiškumas, protestuoja, nori netinkamais būdais perimti kontrolę. Bando ribas, kiek tėvai atlaikys. Vaikas nuolat tikrina savo elgesio ribas su visais suaugusiais. Būna atvejų, kai visi šeimos nariai, ar močiutės apkalbinėja vaiką, kad jis vagiliauja, o jam nieko nesako, nes jį labai myli ir globoja. Aišku, nereikia šaukti, kad vaikas yra melagis ir vagis svečių aplinkoje, bet kalbėtis apie tai būtina.

- Ar vaikai neužsikrečia daiktomanijos liga iš tėvų įpročių? Juk mūsų visuomenė labai sumaterialėjusi, žmonių kokybė nustatoma pagal vardinius rūbus ar sąskaitas.

- Vaikai, kurie turi užklasinės veiklos, daugiau interesų, mažiau vagiliauja ir trokšta daiktų. Bet yra grupės, kur etiketės svarbu. Etikete parodau savo lygį visuomenėje. Vertintinos pasiturinčios šeimos, kurios išmoko vaiką taupyti, aklai netenkina vaiko įgeidžių, nesureikšmina daiktų, o didesnį dėmesį skiria jo veiklai, vidinei laisvei. Pastebima, kad vidutinių pajamų šeimos kur kas labiau stengiasi daiktais kompensuoti savo nepasitikėjimą, turi snobizmo – „ vaikui nupirkau vardinių rūbų, kurių pati sau neperku, o jis vis tiek nedėkingas“. Gali būti, jog tokie tėvų poelgiai slepia jų pačių dėmesio trūkumą ir norą duoti tai, ko jie stokojo vaikysėje. Tačiau jokie daiktai ar nauji rūbai niekada neatstos tėvų meilės.

- Ar reikėtų tėvams kreiptis pagalbos į psichoterapeutą?

- Žinoma, juk kiekviena šeima yra kitokia, skiriasi vagiliavimo motyvai, vaikai yra labai skirtingi. Net artimiausi žmonės kartais vienas kito nepajėgūs suprasti, išgirsti. Džiugina tai, jog psichoterapeuto duris vis dažniau praveria šeimos, ieškodamos tiesiog patarimo, kai problemos dar neįsigalėjusios.