Amerikietis 46 metų J. Haistas į Lietuvą atsikraustė dėl žmonos. Ji – lietuvė.
Mičigane gyvenęs J. Haistas lietuvę sutiko Rusijoje.
Juodu susipažino 1995-aisiais Maskvoje, kai abu dirbo toje pačioje krikščioniškoje nevyriausybinėje organizacijoje.
J. Haistas prisipažino, kad JAV niekada nebuvo jo svajonių šalis ir jis visada norėjo išvykti gyventi kur nors kitur.
– Kaip jūs sumanėte išvykti iš daugelio svajonių šalimi laikomų JAV?
– Mano tėvai gyvena kaime Mičigane, pats dirbau Milvokio mieste netoli Čikagos. Krikščioniškoje organizacijoje Amerikoje dirbau trejus metus.
Mūsų organizacija „Agapė” yra didelė, ji susikūrė prieš 60 metų Amerikoje. Ji buvo sukurta padėti studentams, o dabar veikia daugiau nei 180 šalių.
Tačiau visuomet norėjau išvažiuoti padirbėti kur nors užsienyje. Mokėjau vokiečių kalbą, todėl iš pradžių svarsčiau, kad galėčiau važiuoti dirbti į Vokietiją.
1991–1992 metais Europoje vyko didžiuliai pokyčiai, todėl pamaniau, kad būtų įdomiau pagyventi buvusioje Sovietų Sąjungoje.
Iš pradžių keleriems metams atvykau į Sankt Peterburgą, vėliau persikrausčiau į Maskvą.
Kai susipažinau su būsimąja žmona, nusprendėme, kad gyvensime Lietuvoje, o ne Amerikoje.
Į Ameriką išvažiuoti galime bet kada, žmona turi žaliąją kortelę. Tačiau kol kas mums geriau Lietuvoje.
– Kuo jus taip žavi Vilnius ir Lietuva?
– Maskva ir Sankt Peterburgas – didžiuliai miestai.
Vilnius man patinka kur kas labiau, nes jis mažesnis. Maskvoje tenka kasdien valandą vien metro važiuoti į darbą, paskui tiek pat laiko atgal namo. Gyvenant Vilniuje tokių dalykų nebūna – atstumai gerokai mažesni.
Be to, Vilniuje man labai gražu. Tiesa, miestas per trylika metų pasikeitė. Kai atvažiavau, miesto savivaldybė dar buvo įsikūrusi pastate, kuriame dabar veikia prekybos centras.
Tačiau labiausiai pasikeitė žmonės. 1999-aisiais lietuviai taip masiškai nevažiavo dirbti ir gyventi į užsienį. Dabar vilniečiai daug mobilesni, jie nori važiuoti laimės ieškoti svetur.
Daug dirbu su studentais. Būna, kad skambinu ir nežinau, ar jie atsilieps Vilniuje, ar Londone, nes jie vieną akimirką dar čia, o kitą – jau nežinia kur.
Manyčiau, kad būtų geriau, jeigu žmonės gyventų savo šalyje. Tikiu, kad daugybė žmonių norėtų dirbti Lietuvoje, tačiau neranda galimybių.
Tiesa, studentams tiesiog įdomu pakeliauti, pažinti Europą. Be to, juk ir pats visada norėjau išvykti iš JAV – kaip galiu juos kritikuoti?
– Lietuviai šypsosi mažiau nei amerikiečiai. Tai gerai ar blogai?
– Lietuviai šypsosi tikrai mažiau negu amerikiečiai, gal jie daugiau mąsto apie gyvenimą, problemas. Tačiau net ir mažiau šypsodamiesi lietuviai yra gerokai nuoširdesni.
Kai turi Lietuvoje draugą, jam paskambini, jis turi laiko su tavimi susitikti, kad ir valandai ar dviem. Nors ir kas antrą dieną.
Į Ameriką kartu su žmona važiuoju maždaug kas porą metų. Nors grįžtu retai, mano ten likę draugai taip pat susitikimui gali skirti tik pusantros ar dvi valandas.
Nors jie JAV gyvena nedideliame mieste, žmonės nėra labai užsiėmę, tačiau tokia, matyt, yra kultūra – kiekvienam skirti laiko ribotai.
Amerika didelė, gal pietuose yra kitaip, tačiau šiaurinėje dalyje pastebiu tokį žmonių požiūrį į kitus.
Žmonės Lietuvoje santykius, draugus vertina labiau ir visada randa jiems laiko.
Kai gyvenau Rusijoje, būdavo panašiai – laiko kitiems rusai skirdavo daugiau nei amerikiečiai.
– Ką sostinėje veikiate po darbo?
– Turiu du mažus vaikus – aštuonerių ir dvejų metų. Laikas su vaikais prabėga labai greitai.
Kartu su žmona ir vaikais dažnai laiką leidžiame namuose arba einame į parduotuves ar pasivaikščioti gamtoje – Antakalnyje, Belmonte.
Neseniai buvome ant Trijų Kryžių kalno ir atradome, kad netoli yra kitas kalnas – Stalo. Nors mano žmona vilnietė, ji nežinojo apie šią vietą – ją atradome kartu.
– Ar geros sąlygos Lietuvoje auginti vaikus?
– Lietuvoje sąlygos auginti vaikus yra palyginti geros. Pavyzdžiui, Amerikoje motinos neturi tokių socialinių garantijų kaip lietuvės.
Mano brolio žmona neseniai pagimdė vaiką. Tačiau ji turėjo tik porą mėnesių motinystės atostogų, kai Lietuvoje jos gali trukti 2 metus. Lietuvoje net tėvas gali eiti atostogų, kai gimsta vaikas.
Tai parodo visos visuomenės požiūrį – santykiai tarp žmonių ir rūpinimasis vienų kitais Lietuvoje yra svarbūs. Nors mano žmona sakytų kitaip.
Amerikoje yra svarbiausia turėti sveikatos draudimą.
Jeigu jo neturėsi ir susirgsi, liksi be nieko.
Tiesa, pavyzdžiui, mano motina per gyvenimą iš viso dirbo gal tik 10 metų ir vis tiek gavo pensiją. Lietuvoje, ko gero, taip nebūtų.
– Ką savo bičiuliams amerikiečiams dažniausiai pasakojate apie Lietuvą?
– Dažniausiai pasakoju apie tai, kokie čia santykiai tarp žmonių, ką jie čia valgo ir kokia gamta.
Kai važiuojame į Ameriką, visuomet vežamės lietuviškos duonos – tokios ten nėra. Amerikiečiams nuolat pabrėžiu, kad Lietuvoje žmonės maitinasi daug sveikiau, jiems svarbu, kad maistas būtų be konservantų.
Pasakodamas apie Lietuvos gamtą, visuomet paminiu pajūrį. Vaizdai prie Mičigano ežero panašūs į Lietuvos pajūrio kraštovaizdį.
Mičigano ežeras didžiulis, jis banguoja kaip ir Baltija, o einant jo link reikia perkopti kopas.