- Apie šalies ateitį – vaikus kalbama daug ir nuolat. Kokia, jūsų akimis, yra ta šiuolaikine vadinama karta? - portalas lrytas.lt paklausė M. Mendelės-Leliugienės.
- Šiuolaikiniai vaikai yra kitokie – judrūs, dažnai hiperaktyvūs, gabūs, ryškūs, nenustygstantys vietoje, smalsūs. Kiekviena asmenybė yra kitokia, todėl su kiekvienu reikia dirbti, stebėti, kuria linkme jį nukreipti, kur paskatinti, o kur pristabdyti. Kita vertus, tai - laisvai augančių, mąstančių ir kuriančių lyderių karta.
- Jūsų sukurta asmenybės ugdymo programa „Aš esu...“ prieš ketverius metus buvo pristatyta tarptautinėje švietimo konferencijoje Ženevoje ir įvertinta kaip viena perspektyviausių pasaulyje. O netrukus darbą pradės jūsų vadovaujamas vaikų darželis „Rafaelis“, kurio veikla remsis jūsų sukurtos programos principais. Kokios yra pagrindinės jos gairės?
- Šioje programoje derinamos metodikos padeda greičiau ugdyti vaiko intelektą, formuoti emociškai bei fiziškai tvirtą asmenybę. Jos esmė – būsimojo lyderio vertybių skatinimas, remiantis ekologišku mąstymu ir sveika gyvensena. Daug dėmesio skiriama dailės terapijai, kuri, kaip teigia mokslas, yra efektyvi priemonė ne tik lavinti vaiko intelektą, bet ir koreguoti jo elgesį ar mąstymą. Pavyzdžiui, „gydyti“ vaikų hiperaktyvumą, nepasitikėjimą savimi, vaikiškas baimes, uždarumą.
Darželio koncepcija – sveika gyvensena. Į ją įeina gilioji ekologija, kuri apima ir kūną, ir protą, ir dvasią. Visa tai susiję su mąstymu, nes ekologija prasideda mintyse, o tik vėliau – veiksmų pavidalu. Mokysime ne naudoti aplinką, o ją tausoti, kurti ir puoselėti.
- Kaip, anot jūsų, reikia auklėti šiuolaikinius vaikus?
- Auklėti vaiką reikia taip, kad kada nors apie jį galėtum pasakyti: „Jis – geras žmogus“. Atsisakykime bausmių, būkime tiesiog drausmingi. Vaikus reikia išmokyti galvoti prieš priimant sprendimus, išmokyti atitaisyti padarytą skriaudą kitiems, aplinkai. Vaikui reikia suteikti laiko apmąstymams, o ne bausti. Taip ugdomas valingas, atsakingas, mąstantis žmogus. Toks visuomenės narys ne tik pasitikės savimi, bus kūrybingas ir savarankiškas, bet ir gebės kritiškai mąstyti, prisiimti atsakomybę.
Reikia tausoti ne tik Žemės aukštį, gylį ir plotį, ne tik rūpintis ekologija, bet ir savimi. Reikia myli ne tik vaiką, bet ir patiems leistis būti mylimiems. Sustoti, būti čia ir dabar – išjungti muziką, televizorių. Namuose turi būti jauki tyla. Jei ji nėra jauki, reikia ieškoti to priežasčių.
- Vaikams nuo mažens skiepijama idėja, kad jie turi tapti lyderiais, individualistais, stipriomis, kūrybingomis asmenybėmis. Tai tarsi primesta naštai, tėvų siekis, kurį vaikas privalo pateisinti. O gal vertėtų vaikus skatinti tapti lyderiais tiesiog prieš save?
- Dažniausiai manoma, kad lyderis yra tas, kuris veda. Tačiau tikrasis lyderis yra tas, kuris pirmas prisiima atsakomybę už savo veiksmus, o sprendimus priima vadovaudamasis moralinėmis vertybėmis.
Nė viena buvusi sovietinė šalis dar nėra pasiruošusi suvokti, kas yra lyderis. Komunizmas sunaikino šeimą, iš kartos į kartą perduodamas vertybes, takoskyrą tarp gėrio ir blogio. O vakarietiškas liberalizmas ištrynė ribas tarp vertybių. Meilė tapo seksu, pinigai – siekiamybe, o sąžiningumas prilyginamas kvailumui ar naivumui. Net žodis „lyderis“ turi gana neigiamą konotaciją. Jis apibūdina valdžios, materialinių gerovių ištroškusį žmogų, kuris ieško asmeninės naudos, o jos siekdamas tiesiog „suka“ reikalus. Tai yra tautos mentaliteto klaida, kurį mes perėmėme iš sovietinių laikų.
Iš tiesų ateities lyderis – tai stipri asmenybė su vertybių stuburu. Kas yra lyderis? Pirmiausia – aš sau. Lyderis myli save ir kitus, priima teisingus sprendimus, rinkdamasis tarp gėrio ir blogio neabejoja, kas turi nugalėti. Paprasčiau kalbant, nedaryk kitam to, ko nenorėtum, kad kitas tau darytų. Tai – socialinė atsakomybė.
- Koks yra šiuolaikinis lyderis? Kokie bruožai turėtų jį apibūdinti?
- Tikrieji lyderiai ne vartoja, o tausoja, gina. Tai socialiai atsakingas žmogus. Vaikams stengiamės įskiepyti gėrio sampratą, padedame suvokti tai, kodėl šie galiausiai nugali blogį. Juk jie yra tie, kuriuos kažkada vadinsime lyderiais.
- Kartą esate sakiusi, kad laiko stoka – nauja skurdo forma, tampanti išbandymu tėvų ir vaikų santykiams.
- Požiūris į vaikus nepasikeitė – tėvai kaip mylėjo vaikus, taip toliau juos ir myli. Meilė niekur nedingo. Išnyko gebėjimas tradiciškai, iš kartos į kartą, perduoti tam tikrą žinią. Šiuo atveju - kas yra gėris ir kas yra blogis, kokiu žmogumi gali pasitikėti ir kokiu ne.
Saulė patekėjo, saulė nusileido – laiko visi turime tiek pat. Esmė – išmokti nuspręsti, kas tau pačiam yra svarbiau. Mama turi apsispręsti, kas jai yra svarbiau pirmaisiais vaiko gyvenimo metais – darbas ar motinystė. Suderinti abu, tikiu, įmanoma, tačiau vienas iš dviejų gali nukentėti.
- Kita vertus, taip elgtis skatina ar net verčia finansinis nepriteklius, noras savo atžalą aprūpinti viskuo, kas būtina, tuo, ko galbūt patys tėvai neturėjo vaikystėje.
- Komunistinėje visuomenėje, iš kurios išaugome, tauta buvo viso labo vergų banda. Mums buvo primesta aibė pareigų – spėti į darbą, laiku pagimdyti vaiką, baigti mokslus. Į galvą žmogus sau vis kaldavo: „Aš privalau, aš privalau.“ Iš tiesų aš nieko neprivalau. Vergiškas mąstymas vis dar gajus. Ir jis išnyks tik tuomet, kai žmogus turės laisvę rinktis, nepaklus stereotipams, o vertybes iškels aukščiau asmeninės naudos.
Tarkim, aš esu mama. Žinau, kad vaiko asmenybė bręsta per 3 pirmuosius gyvenimo metus. Mes su vyru kalbamės ir sprendžiame, koks mūsų tikslas – gerai gyventi, turėti pinigų ar atiduoti viską, ką tuo metu turime geriausia, savo vaikui. Bent jau pirmaisiais vaikelio gyvenimo metais. Skamba ciniškai, bet nemažai tėvų savo vaiko gerovę aukoja dėl finansinio stabilumo.
Asmenybė kuriama nuo pat jos pradėjimo akimirkos. Svarbu viskas: kokios mintys lydėjo šį įvykį, tai įvyko tyčia ar netyčia. Juk į pasaulį mes paleidžiame naują gyvybę. Mes privalome galvoti, ką galime duoti tai trapiai būtybei, kuriai ruošiamės padovanoti gyvybę. Išmintis be atsakomybės nevaikšto – be jos ji neegzistuoja. O atsakomybė - tai našta.
- Šiuolaikinės technologijos iš jaunų žmonių gyvenimo išstumia knygas. O juk klasikinė literatūra – tikras išminties ir vertybių lobynas. Kokią knygą patartumėte perskaityti kiekvienai jaunai besiformuojančiai asmenybei?
- Vaikams ir paaugliams svarbiausia suvokti, kas yra ta meilė – kokio gylio ir stiprumo yra šis jausmas. Perskaitykime Williamo Shakespeare'o veikalą „Romeo ir Džiuljeta“. Be to, ją reikia skaityti du kartus – prieš įsimylint ir po to. Tik tuomet suvokiama, ar tie drugeliai pilve buvo tikri...