Vilniaus garbės piliečių sąraše yra nemažai jau anapilin išėjusių šviesuolių. Tarp jų – JAV prezidentas Ronaldas Reaganas, dvasininkas Kazimieras Vasiliauskas, poetas Justinas Marcinkevičius, muzikas Mstislavas Rostropovičius. Kaip dešimtuoju Vilniaus garbės piliečiu neseniai tapęs A. Kaušpėdas jaučiasi atsidūręs greta iškilių asmenybių?
A.Kaušpėdas: Tai – kito kalibro asmenybės negu aš. Manau, man nėra ko ir teisintis, nes garbės piliečiu tapau ne savo iniciatyva.
Bet, matyt, atėjo laikas į tą garbingą sąrašą pakliūti ir paprastam žmogui. Nesu nei didis poetas, nei politikas, nei akademikas. Esu žmogus, kuris visą laiką norėjo gyventi laisvėje.
Pastebėjau, kad tas įvertinimas skiriamas už viso gyvenimo nuopelnus sulaukus solidaus amžiaus. Nenuostabu, kad nemažai Vilniaus garbės piliečių jau paliko šį pasaulį. Netgi nežinau, ką man galvoti. (Juokiasi.)
– Kaip paminėjote šią progą?
A.Kaušpėdas: Kukliai. Birželio 6 dieną, kai Vilniaus taryba patvirtino siūlymą suteikti man garbės piliečio vardą, apie tai pasikalbėjome su Vilija. Vėliau aplankė kaimynas.
Nieko nesureikšminu: nei savęs, nei aplinkybių, į kurias pakliūnu.
– Ką jums reiškia šis vardas?
A.Kaušpėdas: Garbės neįmanoma nusipirkti, gauti veltui ar susitaupyti. Ji slypi žmogaus prigimtyje. Garbę galima išsaugoti arba prarasti.
Vieni kitiems turime reikšti pagarbą visada ir visur. Toks turėtų būti gyvenimo principas. Bet viešai išreikšta pagarba – įpareigojimas.
Vadinasi, turi būti vertas tokios pagarbos. Tai panašu į populiarumą, kuris kartais – tik nepatogumas. Matomas kiekvienas poelgis.
– Viešumas jums priimtinas?
V.Kaušpėdienė: Teks Algirdą lydėti į Rotušę, kur jam bus įteiktas Vilniaus garbės piliečio medalis. Bet geriausiai jaučiuosi privačioje erdvėje.
– Jaunimui laisvės idėją skiepijote priimtina forma – muzika, buvote Sąjūdžio vėliavnešys. Ar nesate nusivylęs iškovota laisve ir tokia Lietuva, kokioje gyvenate?
A.Kaušpėdas: Nesu nusivylęs. Lietuva eina savo keliu, kuris ir neturėjo būti lengvas. Visame pasaulyje dabar daug nerimo, rūpesčių, problemų. Lietuva – ne išimtis.
Mane jaudina tai, kad mes, lietuviai, stokojame sugyvenimo dvasios. Dažnai leidžiame sau pykti, kritikuoti ir viešai nekęsti.
Mums reikia mokytis sutarimo. Paprasčiau pasakius, mums reikia mokytis mylėti. Jei labiau vienas kitą palaikytume, o ne pūstume burbulus, kurie sprogę nemaloniai pakvimpa, tauta būtų vieningesnė.
– Kodėl neinate į politiką?
A.Kaušpėdas: Politikai reikia tam tikrų gebėjimų. O dabar, kai šalies ekonominė ir politinė situacija yra sudėtinga, – itin didelių gabumų.
Politika – profesija, kuriai reikia turėti patirties. Tie Sąjūdžio laikai, kai į politiką buvo įtraukti menininkai, mokslininkai, buvo neišvengiami. Tačiau dabar yra galimybių išaugti profesionaliems politikams. Aš nesijaučiu turįs tokių gebėjimų.
Turime daryti darbus ir kitose sferose: kultūros, aplinkos formavimo ar net architektūros.
V.Kaušpėdienė: Algirdas turi puikią profesiją – architekto. Šioje srityje jis gali daug nuveikti. O politika gali būti tik pomėgis, kuris pasireiškia per visuomeninį aktyvumą.
A.Kaušpėdas: Mano pomėgis – ne politika, o „Antis”. Susitinku su jaunimu ne tik scenoje, bet ir rengiu paskaitas apie formą ir turinį, meno vadybą, gyvenimo ekologiją. Pats daug ką aiškinuosi ir noriu su kitais pasidalyti savo įžvalgomis.
– Kaip keitėsi Vilnius jūsų, architektų, akimis?
A.Kaušpėdas: Vilnius keičia savo veidą, kuris vis gražėja. Buvusioje Lietuvos kino studijos vietoje statome daugiabučių namų kompleksą „Antakalnio terasos”. Viliuosi, kad šis projektas formuos naujas gyvenamosios statybos tendencijas.
Mūsų kuriami būstai – ekologiški ir linksmi, skirti bendruomeniniam gyvenimui. Čia įsikurs 170 šeimų.
– Kaune gyvenote su pirma šeima, Vilniuje – su antra. Kuris miestas jums mielesnis?
A.Kaušpėdas: Labai myliu Kauną, nes dviejų upių santakoje įsikūręs miestas – originalus, turintis erdvės plėstis. Stengiuosi neatitrūkti nuo Kauno – dalyvauju šio miesto visuomeniniame gyvenime.
Vilnius – mano gimtinė, todėl juo galėčiau vien tik grožėtis ir man to pakaktų. Bet Vilnius – kultūros, verslo sostinė. Tuo jis turi daugiau privalumų lyginant su Kaunu.
– Su Vilija esate vienos profesijos, tačiau skirtingo būdo. Ar jums nėra sunku kartu kasdien praleisti dvidešimt keturias valandas?
A.Kaušpėdas: Būdami skirtingų charakterių vienas kitą papildome. Mokausi iš Vilijos santūrumo, darbštumo, pareigingumo, tvarkingumo.
Ji nori kontroliuoti aplinką: šeimos namai turi būti švarūs, o darbo projektai rengiami pagal grafikus. Esu spontaniškas, todėl kartais atrodo, kad per ilgai gaištame.
V.Kaušpėdienė: Negaliu įsivaizduoti, kad su vyru dirbtume skirtingus darbus ar būtume skirtingų profesijų, o susitikę vėlai vakare negalėtume suvokti vienas kito problemų.
Į darbą vykstame tuo pačiu automobiliu, dirbame prie vieno darbo stalo, todėl jaučiamės lyg dvyniai.
A.Kaušpėdas: Prieš tai ir aš, ir Vilija turėjome šeimas. Buvome jauni, padarėme klaidų. Nebranginome taikos ir meilės. Panašiai elgėsi ir mūsų buvę sutuoktiniai.
Kadangi išmokome pamokas, stengiamės nekartoti klaidų. Dabar savo meilę puoselėjame ir saugome.
– Ar palaikote ryšius su buvusiomis šeimomis?
A.Kaušpėdas: Bendrauju ir su dukterimis, ir su buvusia žmona Audra.
Ji gyvena viena. Kai jai reikia vyriško patarimo, stengiuosi padėti.
Vyresnėlė duktė 33 metų Monika augina du vaikus: Urtę ir Augustą. Kaune ji su vyru turi savo verslą. Jaunėlė 24-erių Algė Vilniuje dirba reklamos srityje.
V.Kaušpėdienė: Mano sūnus 28-erių Lukas – kaip ir mes, architektas. Jis dirba su mumis. Kartu gyvename. Lukas nevedęs.
– Algirdai, gimėte ir augote Vilniuje, o gyvenate Vilniaus rajone. Kodėl pabėgote iš miesto?
– Gyvename Girijos kaime netoli geografinio Europos centro. Tą gyvenvietę statėme su kaimynais, todėl kartu gražiname aplinką ir švenčiame.
Be bendrystės jausmo, patiriame ir gamtos teikiamą ramybę, kurios reikia jėgoms po darbų atgauti.
– Koks Algirdas namuose?
V.Kaušpėdienė: Žmogus nesikeičia, ar būtų darbe, ar namuose. Namie jis irgi daug laiko praleidžia domėdamasis rūpimais klausimais: ieško medžiagos susitikimams su jaunimu.
– Koks Vilijos laisvalaikis?
A.Kaušpėdas: Ji domisi Afrikos kaukėmis. Lukas daug keliauja ir kaskart jų parveža. Vilija pradėjo aiškintis, kokios gentys jas dėvėjo. 70 kaukių namams suteikia spalvingumo.
– Ar namuose skamba „Anties” muzika?
A.Kaušpėdas: Ši muzika neskamba, nes mes mėgstame natūralų foną – paukščių čiulbėjimą.
Negaliu klausytis muzikos, kurią esu daugybę kartų girdėjęs. Man įdomu klausytis naujų kūrinių, nes klausydamas analizuoju, vertinu.
– Turite savaitgalio tradicijų?
V.Kaušpėdienė: Šeštadienį pusryčius ruošiu ir nešu į lovą aš, o sekmadienį – Algirdas.
A.Kaušpėdas: Turime specialų stalą, kuris užvažiuoja ant lovos, todėl savaitgalį pasilepiname: miegamajame išgeriame kavos, pusryčiaujame, žiūrime žinias, šnekučiuojamės.
– Kokiais skanėstais vienas kitą palepinate?
A.Kaušpėdas: Aš labiausiai mėgstu jos keptus vanile kvepiančius varškėčius su razinomis.
V.Kaušpėdienė: Algirdas moka virti gardžias košes.