Tremtinių vaikas. Buožiukas. Tokie epitetai ne kartą lydėjo J. Oleką vaikystėje. O jis pats save kartkartėmis pavadina „ungutiniu”: jo gimimo vieta – Didysis Ungutas.
Už tūkstančių kilometrų esančią savo gimtinę Krasnojarsko krašte J. Olekas pažįsta ne tik iš dokumentų ar nuotraukų – krašte, į kurį buvo ištremti jo tėvai ir seneliai, jis lankėsi ne kartą.
Prie šeimos istorijos politikas kasmet priartėja ir dalyvaudamas „ungutinių” sambūriuose Lietuvoje – gegužės mėnesį visuomet minimos senelių ir tėvų tremties metinės. Šiemet į tokį renginį Kaišiadoryse pakvietė jauniausia „ungutinė”, kuriai tremties dieną buvo vos trys dienos.
„Tremtyje visi gyveno kartu, o grįžę į Lietuvą daugelis išsibarstė. Bet gegužės pabaigoje visada susirenkame ir dalijamės atsiminimais, džiaugsmais ir rūpesčiais”, – sakė J. Olekas, kurio šeimos istorija lėmė ne vieną jo paties gyvenimo posūkį.
Abu politiko tėvai kilę iš Vilkaviškio apylinkių – senelių sodybas skyrė keliolika kilometrų. Tačiau jo tėvai – Joana Kulbokaitė ir Juozas Olekas – iki tremties dienos vienas kito nebuvo matę.
1948 metų gegužės 22-ąją, kai ešelonas, pilnas lietuvių šeimų, pajudėjo į Rusijos gilumą, Joana buvo trylikametė, Juozas – šešiolikametis.
Gyvenimo pabaigoje tėvas sūnui pasakojo, jog pirmąkart Joaną išvydo Vilkaviškio geležinkelio stotyje. Traukinys stovėjo apie parą, kol buvo pripildytas.
„Tėvas man pasakojo, kad su savo motina jis buvo uždarytas vagone, kai į stotį buvo atvesta Joana su dviem seserimis.
Eidami palei vagonus kareiviai ėmė garsiai šaukti Kulbokų pavardę – ieškojo vagono, kuriame buvo uždaryti seserų tėvai su kitais vaikais.
Į vagonus sugrūsti žmonės, žinoma, spoksojo per plyšius. Tuomet tėvui ir krito į akį graži šviesiaplaukė mergaitė”, – pasakojo J. Olekas.
Tolimame krašte atsidūrę jaunuoliai susitiko tik po kelerių metų ir netruko susituokti.
Ten gimė vyresnėlis sūnus Juozas. Antrojo sūnaus pora susilaukė 1962-aisiais, jau grįžusi į Lietuvą.
„Mūsų giminė buvo plati – mama turėjo keturias seseris ir du brolius. Sibire gimė net septyni mūsų šeimos nariai – po dešimtmečio tremties į Lietuvą mūsų grįžo daugiau nei išvažiavo. Esame laimingi, kad nė vieno artimojo ten nepalikome. Tokių šeimų yra tikrai nedaug”, – pasakojo politikas.
Jis nebeatskiria, kokie jo prisiminimai siekia laikus, kai ten dar gyveno, o kurie įstrigo jau trylikamečio ar šešiolikamečio atmintyje, kai tėvai sūnų nuvežė aplankyti vietovės, kurioje jis gimė.
Sugrįžimas į gimtąjį Vilkaviškį buvo džiaugsmingas ir seneliams, ir tėvams.
Dalis jų vargų baigėsi, tačiau prasidėjo nauji – kai kuriems tremtiniams buvo sunku prisiregistruoti, o žmogus be registracijos negalėjo gauti darbo.
Vieni bandė kabintis už gyvenimo nelegaliai, bet buvo tokių, kurie grįžo atgal į tremties vietą.
Kad ir kaip džiaugėsi grįžę gimtinėn mažojo Juozo tėvai, vis tiek svarstė, ar nereikės sukti atgal dėl visai netikėtos priežasties – jų sūnui klimato pasikeitimas sukėlė didelę alerginę reakciją.
„Visa mano oda buvo pūslėta. Prisimenu ligoninę, kurioje praleidau nemažai dienų, gydytoją, geltonus tvarsčius ir skausmą, kuris apimdavo juos keičiant”, – pasakojo J. Olekas.
Gydytojo diplomą turintis politikas iki šiol taip ir nesuprato, kas galėjo sukelti tokią audringą reakciją, bet daugiau ji nepasikartojo.
Gimtinėje tremtinių laukė ir kiti sunkumai – jų sodybos buvo užimtos. Sovietų valdžia jas atidavė kitoms šeimoms, o žemes nacionalizavo.
Jaunoji šeima su sūnumi glaudėsi pas senelio brolį, seserį, vėliau apsistojo kareivinėse, pašiūrėje, kurios sienomis laipiodavo žiurkės.
J. Oleko senelis, įsidarbinęs mokykloje ūkvedžiu ir prižiūrėjęs arklį, įsiprašė į naujai pastatytą tvartą. „Jame buvo atskiras kambarėlis, kuris man tuomet atrodė tarsi dvaras”, – juokėsi prisiminęs Seimo narys.
Jo tėvai nesiveržė į kolūkius, nevarė ir sodybose įsikūrusių šeimų. Tačiau nuolat jose apsilankydavo.
Politiko tėvas, savo sklype sodindamas sodą, įsiskiepydavo tėviškėje augusių obelų ar kriaušių šakų.
Mokykloje J. Olekas kartais būdavo pravardžiuojamas buožiuku: veikiausiai dėl to, kad seneliai buvo ūkininkai. Kartais pasivydavo vienas kitas patyčių žodelis, tačiau didelio susipriešinimo nebūdavo – visus vaikus suvienydavo sportas, ypač futbolas.
Šeimos istorija J. Olekui pirmąkart koją pakišo tuomet, kai jis studijavo mediciną. Studentui buvo uždrausta išvykti į Italiją su Vilniaus universiteto dainų ir šokių ansamblio kolektyvu, kuriame Juozas šoko.
„Buvome keturiese, kurių neišleido dėl kokio nors politinio motyvo – vienas kažkur uždainavo patriotinę dainą, kitam nutiko kažkas panašaus. Bandžiau aiškintis, bet man buvo aptakiai pasakyta, esą turiu dar palūkėti”, – prisiminė Seimo narys.
Ar jis jautė nuoskaudą? „Žinoma. Ir tai nepadidino mano meilės sovietų valdžiai”, – šyptelėjo politikas.
Po kelerių metų, kai ansamblis rengėsi kelionei į Austriją, kolektyvo vadovas pasistengė, kad šokėjai neturėtų pamainos, išskyrus tuos keturis vaikinus, likusius Lietuvoje, kai ansamblis išvyko į Italiją.
„Jeigu mūsų ketvertuko nebūtų išleidę, nebūtų galėjęs išvykti visas ansamblis. Nežinau, matyt, specialiai taip buvo suplanuota”, – pasakojo J. Olekas, tuomet gavęs galimybę pirmąkart išvykti į Vakarus.
Tačiau į Rytus, gimtąjį Didįjį ir Mažąjį Ungutą, jis vyko ne kartą. Dabar jam atrodo, jog tai buvo specialiai tėvų suplanuota auklėjamoji priemonė, kad jaunuolis, dar paauglys, pernelyg nepamiltų sovietų valdžios.
„Mokykloje buvo prasidėjęs gana stiprus esą idealios santvarkos propagavimas – moksleiviams buvo pradėtas dalyti pienas, spurgos. Norėta įtikinti, jog mūsų laukia šviesus rytojus.
Manau, tėvai, veždami mane į tremties vietą, norėjo priminti man šeimos istoriją ne tik žodžiais”, – svarstė politikas.
Dabar ir jis pats laikosi tos pačios taisyklės. 2006 metais į tolimąją gimtinę nusivežė žmoną Aureliją ir sūnų Juozą.
Plaukė baidarėmis Manos upe, aplankė Mažąjį Ungutą, kuriame gyveno, ir Didįjį Ungutą, kuriame gimė.
„Manau, ateityje nuvešime ir anūkus. Kad jie žinotų savo šaknis ir istoriją”, – tikino J. Olekas.