„Meilė – tai aistra, be kurios ji paprasčiausiai miršta“, – tokią išvadą padarė dr. J. Pfausas, kuris su amerikiečių ir šveicarų psichologais palygino dvidešimt įvairių tyrimų rezultatus ir išanalizavo, kaip žmogaus smegenys reaguoja, kai parodomos potencialių sekso partnerių fotografijos.
Tyrėjai išsiaiškitraukas, suaktyvėja galvos smegenų dalis, atsakinga už seksualinį geismą. „Kai mes įsimylime, kno, kas peržiūrint nuoartais nė nesusimąstome, kad pasąmonėje norime sekso su savo meilės objektu“, – pareiškė profesorius savo interviu leidiniui.
Nepaisant to, J. Pfausas tvirtino, kad smegenys, pajutę meilę ir seksualinį geismą suaktyvėja ne vienu metu. T.y. meilės jausmą sustiprina oksitocinas, kitaip dar žinomas, kaip meilės hormonas ir dopaminas, kuris kontroliuoja smegenų sritį, atsakingą už malonumus ir apdovanojimus.
Mokslininkus nustebino faktas, kad smegenų sritis, atsakanti už meilę, taip pat atsakinga ir už fizinę priklausomybę bei pražūtingus įpročius.
„Kai mylimasis sako, kad daugiau nenori jūsų matyti, dažniausiai juk neatsakote jam: „Ką gi, aš susirasiu kitą“, o pradedate veikti kaip narkomanas – ieškoti susitikimų su savo meilės objektu, maldauti , kad nepaliktų, sugrįžtų ir panašiai. Jaučiatės taip, tarsi jums būtų išplėšę širdį iš krūtinės. Taip atsitinka dėl to, kad prie meilės priprantama taip pat, kaip ir prie žalingų įpročių. T.y. lygiai tą patį jaučia žmogus tapęs priklausomu nuo narkotikų“, - paaiškino profesorius Pfausas.
Tyrimo vadovo tvirtinimu, žmogaus smegenys gana paslankios ir sugeba adaptuotis praradus meilę. T.y. sumažinti savo norus ir priklausomybę. Tačiau tie žmonės, kurie nusižudo dėl nelaimingos meilės, akivaizdu, tapo per daug priklausomi nuo savo meilės objekto.
Mokslininko manymu, ši priklausomybė, o taip pat ir smegenų srities hyperaktyvumas, susijęs su meile, susiformavo tarp gyvūnų dar prieš šimtus milijonų metų, o šio mechanizmo tikslas – stiprinti tėvų ryšius su savo palikuoniais.